Ištakos
Pirmosios žinios apie lietuvius piligrimus ir piligrimystę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) siekia XV a. Į visame pasaulyje garsias piligrimines vietas iš Lietuvos keliaudavo daugiausia tik dvasininkai ir didikai, ir tai retas kuris. Dažniausiai keliauta į Romą, pakeliui užsukant į Loretą. Bene pirmasis piligrimas Šventojoje Žemėje iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – LDK iždininkas Aleksandras Soltanas, 1468 m. aplankęs Jeruzalę. Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio piligrimystę į Šventąją Žemę (1582–1584) išgarsino glaustai, bet taikliai ir vaizdingai jo parašyta knygelė „Kelionė į Jeruzalę“, XVI a. pab.–XVII a. pr. itin mėgta skaitytojų. Dauguma Lietuvos katalikų LDK laikais tenkindavosi piligrimystėmis į garsias vietines šventoves, mat kraštas buvo palyginti retai gyvenamas, keliai itin prasti. Skirtingai nei Vakarų Europoje, LDK piligrimai labiau linko lankyti ne kankinių ar šventųjų relikvijas, bet stebuklingais atvaizdais, dažniausiai Švč. Mergelės Marijos paveikslais, garsėjančias vietas. Veikiausiai tai lėmė iš Rytų Bažnyčios atėjusio ikonų kulto įtaka ir vis stiprėjantis pamaldumas Marijai, ypač Reformacijos laikais.
