Istorija
Bene pirmosios žinomos piligrimystės Lietuvoje – tai 1604 m. imtos rengti iškilmingos procesijos iš Vilniaus į Trakus, prie stebuklingo Dievo Motinos paveikslo. XVII a. maldininkai itin dažnai lankydavo stebuklingaisiais paveikslais garsėjančias šventoves. XVIII–XIX a. Aušros Vartai buvo labiausiai lankoma katalikų ir ortodoksų piligrimystės vieta Lietuvos, Latvijos, Gudijos ir šiaurinės Lenkijos pusės teritorijoje, po 1918 m. šios tradicijos vėl atsikūrė. Kai kurie paveikslai plačiai išgarsėjo, buvo papuošti daugybe votų, taip pat meniškais, dažnai iš votų nulietais aptaisais. Patys garsiausi Dievo Motinos paveikslai iškilmingai vainikuoti. Beje, garsiųjų Marijos paveikslų vainikavimo tradicija Lietuvoje ir šiandien tęsiama.
Lietuvoje vainikuoti šie garsūs Dievo Motinos paveikslai: Trakų Dievo Motina (1718), nuo seno gerbiama kaip Lietuvos Globėja; Vilniaus arkikatedros Sapiegų Dievo Motina (1750); Šiluvos Dievo Motina (1786), garsėjanti kaip Ligonių Sveikata; Aušros Vartų Gailestingumo Motina (1927); Pivašiūnų Dievo Motina (1989), suteikiant Nuliūdusiųjų Paguodos titulą; Žemaičių Kalvarijos Dievo Motina (2006), suteikiant Krikščioniškųjų Šeimų Karalienės titulą.
Be stebuklingųjų atvaizdų, LDK piligrimus itin traukdavo Išganytojo kančios kelią primenančios šventovės. Tais laikais piligrimystė į Šventąją Žemę buvo beveik neįmanoma, tad svarbiausios Išganytojo kančios kelio vietos būdavo tarytum naujai įkurdinamos kitame krašte, kad taip taptų pasiekiamos vietos piligrimams. 1639 m. pirmąją LDK Kalvariją Garduose įsteigė Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius (1596–1656), net pačią vietovę mėginęs pervadinti Naująja Jeruzale, tačiau prigijo kitas pavadinimas – Žemaičių Kalvarija. Tai dominikoniškasis Kryžiaus kelias, turįs 20 stočių. 1664 m. pirmąsyk apeitos Vilniaus vyskupo Jurgio Bialozoro Verkiuose įsteigtos Vilniaus Kalvarijos. Jos irgi dominikoniškojo tipo, kaip ir Veprių Kalvarijos. Jono Pauliaus II piligrimų keliui priklauso ir Tytuvėnų bernardinų vienuolyno ansamblyje esantis Kryžiaus kelias, kuris, nors ir pranciškoniškojo tipo, turi net 39 stotis. Kryžiaus kelio pamaldumas, žadinantis piligrimo mintis, jausmus, vaizduotę, reikalaujantis ištvermės ir jėgų, populiarus Lietuvoje ir nūdien.
Iš daugelio garsių Lietuvos šventovių išsiskiria Šiluva. Į ją piligrimai traukdavo ne tik dėl stebuklingo Dievo Motinos paveikslo, bet ir kaip į Švč. Mergelės apsireiškimo vietą.
Piligrimus maldingai kelionei paakindavo matytas ar kitų paliudytas stebuklas – atsivertimas, išgijimas iš sielos ir kūno negalių. To jie tikėdavosi išprašyti ir sau ar artimiesiems. Keliauti į atlaidais apdovanotas vietas skatindavo ir viltis pelnyti atlaidus – dalinį arba visišką bausmės už nuodėmes atleidimą, gaunamą per Bažnyčią.
Natūraliai piligrimysčių raidai Lietuvoje XIX ir XX a. sutrukdė okupacinės valdžios. XIX a., po 1863 m. sukilimo, caro valdžia uždraudė viešas keliones į atlaidus, procesijas, kryžių statymą ir daugelį kitų viešų bendruomeninių tikėjimo apraiškų. Dėl šių draudimų gerokai sumažėjo piligrimysčių, jos tapo daugiau pavienių tikinčiųjų iniciatyvomis, tačiau nenutrūko. Daugelis žmonių valdžios draudimus sumaniai apeidavo arba jų nepaisydavo. Sovietų okupacijos metais itin griežtai draustas bet koks viešas religingumo pasireiškimas. Piligrimysčių dalyviams, juo labiau organizatoriams, grėsė didelės bausmės. Tačiau netgi persekiojimų metais garsiausios piligrimysčių tradicijos išliko, nors ir labai sumenko. Mat dalyvauti viešoje religinėje eisenoje, organizuotai vykti į atlaidus, statyti kryžių ar pan. daugeliui reiškė prarasti darbą, negalėti toliau mokytis ar net ilgą laiką kalėti ar būti ištremtam. Taigi sovietų okupacijos meto piligrimai buvo tikėjimo išpažinėjai, kai kurie nepabūgę prisiimti netgi kankinystės dėl Viešpaties. Bene žymiausia tikėjimo stiprybės liudijimo vieta sovietmečiu tapo Kryžių kalnas. Išeivijoje kurtos savos piligrimysčių tradicijos, vykta į Romą Šv. Kazimiero sukakčių, Lietuvos Krikšto 600 metų jubiliejaus proga.
