Žodynėlis
Atlaidai – Dievo maloningumo ir gerumo šventimas; Bažnyčiai – Kristaus ir šventųjų nuopelnų dalytojai ir atpirkimo teikėjai – tarpininkaujant atlaidais dovanojama laikinoji bausmė už nuodėmes, kurių kaltė jau panaikinta. Atlaidus tikintysis gauna sau arba mirusiesiems, įvykdęs Bažnyčios nustatytas sąlygas: priėmęs Sutaikinimo sakramentą arba būdamas malonės būvio; pasiryžęs vengti net lengvos nuodėmės; šv. Mišiose priėmęs Komuniją; pasimeldęs popiežiaus intencija. Be šių bendrųjų sąlygų atlaidams gauti, kai kuriais atvejais gali būti papildomos arba specifinės, susijusios su konkrečia šventa vieta ar pamaldumo praktika (pvz., pelnomi atlaidai maldingai skaitant Šventąjį Raštą, meldžiantis rožiniu, apeinant Kryžiaus kelią ir kt.). Atlaidai gali būti visuotiniai – kai atleidžiama nuo visos bausmės – arba daliniai – kai atleidžiama nuo bausmės dalies. Atlaidų sąlygas nustato popiežius ar tie, kam tokia galia suteikta Bažnyčios teisės arba popiežiaus. Atlaidai glaudžiai susiję su tikėjimu šventųjų bendryste: gyvieji užtaria mirusiuosius ir gautus atlaidus aukoja Dievui už juos. Atlaidai neatsiejami nuo Dievo garbinimo, atgailos, gailestingumo ir artimo meilės darbų.
Atlaidai – visuotinės Bažnyčios ar vietinės bendruomenės (pvz., parapijos) šventė, kuria prisimenamos ir pagerbiamos svarbiausios tikėjimo tiesos, Jėzaus, Dievo Motinos gyvenimo įvykiai, šventieji.
Dievo Motinos atvaizdų tipai. Ikonografiniu požiūriu Dievo Motinos paveikslai skirstomi į kelis tipus. Dažniausiai pasitaikantys:
Hodegetria (gr. rodanti kelią, kelio rodytoja, kelrodė) – pagrindinis, itin paplitęs, ypač Vakarų Bažnyčioje, Dievo Motinos su Kūdikiu vaizdavimo ikonografinis tipas. Jo autorystė krikščionių senos tradicijos priskiriama evangelistui Lukui. Vakarų Bažnyčioje seniausia išlikusi šio tipo ikona, vadinamoji Salus populi romani (Romiečių Globėja, arba Sveikata), saugoma Romos Didžiojoje Marijos bazilikoje. Šią ikoną itin gerbė Jonas Paulius II. Šio tipo paveiksluose Dievo Motina vaizduojama kaire ranka laikanti Kūdikį, dešine rodanti į jį ir taip tarytum sakanti: „Jis yra kelias.“ Kūdikis dešine rankute laimina, o kairėje visada laiko knygą ar pergamento ritinėlį. Motina ir Kūdikis nėra susiglaudę. Tokiomis ikonomis pabrėžiama ir išaukštinama Kristaus dievystė. Marija pagarbiai rodo į savo Sūnų ir visus kreipia į Tą, kuris vienintelis yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Hodegetria tipo Dievo Motinos atvaizdai Jono Pauliaus II piligrimų kelyje yra Šiluvos bazilikoje, Vilniaus arkikatedroje (Sapiegų Madona), Tytuvėnuose, Trakuose.
Dexiokratusa (gr. laikanti dešiniąja) yra Hodegetria tipo atmaina. Jos simbolika ir vaizdavimo būdas labai panašus, tik Marija, priešingai nei Hodegetria ikonose, Kūdikį laiko dešiniąja ranka. Dexiokratusa ikonografinio tipo Dievo Motinos paveikslas gerbiamas Pivašiūnuose.
Eleousa (gr. gailestingoji, švelnioji) – plačiai paplitęs ikonografinis tipas, bene labiausiai žinomas šio tipo atvaizdas – Vladimiro Dievo Motinos ikona. Eleousa tipo paveiksluose vaizduojami Motina ir Kūdikis švelniai prigludę skruostais vienas prie kito. Graikiškasis paveikslo pavadinimas atspindi Motinos jausmus Sūnui, o rusiškasis (umilenije) – Kūdikio Motinai rodomą meilų švelnumą.
Glykophilousa (gr. saldus bučinys, švelnus apkabinimas) – emociškai raiškus Eleousa ikonografinio tipo variantas. Hodegetria ikonografiniu tipu pabrėžiama Kūdikio dievystė, o Glykophilousa – žmogystė. Šio tipo Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas gerbiamas Žemaičių Kalvarijos bazilikoje. Pažaislio vienuolyno bažnyčioje nuo seno garsėjo modifikuotas Glykophilousa variantas su gėlių vainiku – Gražiosios Meilės Motina.
Dievo Motinos paveikslo vainikavimas – aukščiausias paveikslo pagerbimo būdas ir jo svarbos tikinčiųjų maldingumui pripažinimas. Paveikslas vainikuojamas gavus popiežiaus leidimą.
Garbinimas (latria) – vien Dievui skirta religinio akto forma, nedviprasmiškas Dievo dieviškumo, jo begalinio šventumo ir šlovės, begalinio skirtingumo nuo bet kokio kūrinio pripažinimas.
Gerbimas (dulia) – religinio akto forma, taikoma šventiesiems bei su jais susijusiems objektams (paveikslams, relikvijoms ir pan.). Marijai dėl jos nepakartojamos vietos išganymo istorijoje teikiama ypatinga pagarba (hyperdulia).
Išpažinėjas (confessor) – ankstyvaisiais krikščionių persekojimų laikais reiškė tikėjimą išpažinusį, tačiau gyvybės dėl jo nepraradusį žmogų. Vėliau išpažinėjais imta vadinti tikrojo tikėjimo gynėjus, po to ir tuos, kurie savo gyvenime pilnatviškai gyveno krikščionių mokymu ir taip išpažino Kristų.
Kankinys (martyr) – žmogus, paaukojęs savo gyvybę dėl Kristaus ir krikščionių tikėjimo.
Kryžiaus kelias – viena seniausių ir labiausiai paplitusių krikščionių maldingumo praktikų: krikščionis, eidamas Kryžiaus kelią, tarsi atlieka mažąją piligrimystę į Jeruzalę ir keliauja savo Viešpaties pėdomis, apmąstydamas ir pagerbdamas svarbiausius Išganytojo atperkamosios kančios įvykius, primenamus kelio stočių. Atvirose vietovėse įkurtas Kryžiaus kelio stotis, vadinamąsias Kalvarijas, stengtasi išdėstyti taip, kad jos atspindėtų realius atstumus tarp istorinės Jeruzalės objektų. Kryžiaus kelio stotys statydintos vietovėse, kurių topografija panaši į Šventojo Miesto.
Marijos skausmų takeliai – kai kuriuose Kryžiaus keliuose Marijos kančioms skirtos stotys, papildančios įprastinį Kryžiaus kelią bei suteikiančios jam naujų akcentų.
Piligrimystė – maldinga kelionė, kurios tikslai gali būti įvairūs – dvasinė paieška, šventojo pagerbimas, atgaila, padėka už gautąsias malones, fizinių ar dvasinių dovanų sau ar savo artimiesiems prašymas. Piligriminė kelionė savo giliausia esme yra kelionė susitikti su Dievu.
Relikvijos – šventųjų kūno palaikai (pirminės relikvijos), taip pat daiktai, susiję su jų gyvenimu ar kapu (antrinės relikvijos). Paskelbimas palaimintuoju ir šventuoju laikomas iškėlimu į altorių garbę: jei žinomas kapas, jis atidengiamas, ir relikvijos perkeliamos į bažnyčią.
Skelbimas palaimintuoju (beatifikacija) – sprendimas, kuriuo suteikiamas leidimas teikti Dievo tarnui viešąjį kultą tam tikroje vietovėje, srityje ar tam tikroje bažnytinėje bendruomenėje. Beatifikacijos procesu siekiama nustatyti Dievo tarno kulto egzistavimo nuo neatmenamų laikų, jo didvyriškų dorybių ar kankinystės faktą. Teigiamą išvadą patvirtinus popiežiui, toks asmuo laikomas palaimintuoju. Tolimas beatifikacijos proceso tikslas yra skelbimo šventuoju procesas, kuriam surenkami pagrindiniai įrodymai.
Skelbimas šventuoju (kanonizacija) – iškilmingas ir galutinis popiežiaus kaip neklystančio Bažnyčios mokytojo sprendimas dėl Dievo tarno šventumo žemėje ar kankinystės ir jo išaukštinimo danguje, įtraukiant jį į šventųjų sąrašą, arba kanoną. Kanonizacijos procesas vykdomas po paskelbimo palaimintuoju (beatifikacijos). Dievo tarnui šventuoju paskelbti būtini du jo užtarimu įvykę stebuklai.
Votai – padėkos Dievui, Dievo Motinai ženklai, kuriais paliudijama apie išklausytą maldininko prašymą ar duoto įžado įvykdymą.
