Esmė
Žmogus, išėjęs iš Dievo rankų, pašauktas vaikščioti su savo Kūrėju. Tad visas krikščionio gyvenimas yra piligrimystė, kelionė drauge su Viešpačiu pas jį, į dangaus Tėvo namus. Anot Šventojo Rašto, šioje žemėje tesame svečiai ir praeiviai, o savo kelionės pabaigoje būsime šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai (plg. Ef 2, 19).
Ištakos Senajame Testamente
Jau Senajame Testamente mums atskleidžiamas įstabus žmonijos piligrimystės kelias, grįstas visiška Kūrėjo žmogui suteikta laisve. Piligrimystė prasidėjo išėjimu iš Viešpaties ir įžengimu į kūriniją, dėl neklusnumo žmonių kelias nutolo nuo Kūrėjo, jam grėsė pavojus virsti betiksliais klaidžiojimais. Tačiau dėl nepaliaujamo Dievo rūpesčio piligrimystę lydėjo išgelbėjimo viltis, atsigręžusiems į Viešpatį gyvenimo kelionė virsdavo atsivertimo ir grįžimo Dievop keliu. Visas Senasis Testamentas persmelktas Dievo kvietimo keliauti drauge su juo, kaip tai darė Abraomas, patikėjęs Dievo pažadu, palikęs gimtąjį kraštą, namus ir išskubėjęs Viešpaties žadėtosios žemės link. Dievas išsivedė savo išrinktąją tautą Izraelį iš Egipto nelaisvės, lydėjo ją kelionėje per dykumą, saugojo, brandino ir atvedė į Pažadėtąją žemę. Senajame Testamente piligrimystė – tai ištikimybės Viešpačiui ir pasikliovimo juo kelionė.
Jėzus Kristus – tikrasis piligrimas
Krikščionys žvelgia į savo Viešpatį Jėzų Kristų kaip į tikrąjį piligrimą, kurio pavyzdžiu esame pašaukti sekti. Visas Jėzaus gyvenimas buvo ištisinė piligrimystė: Įsikūnijimas, paaukojimas šventykloje, kelionė su Juozapu ir Marija į Jeruzalę… Visas jo gyvenimas tolydžio buvo nukreiptas į Jeruzalę. Tačiau Jėzaus kelias nesibaigė nukryžiavimu, jis tęsėsi apimdamas Prisikėlimo ir Žengimo į dangų šlovę. Lygiai taip ir krikščionių piligrimystė apima ne tik kasdienį kryžiaus nešimą sekant Jėzumi, bet ir veda ten, kur nebebus mirties, liūdesio nei sielvarto (plg. Apr 21, 4). Žemės keliais krikščionis lydi Kristus, aiškindamas Rašto prasmę ir laužydamas Eucharistinę duoną. Taigi krikščionys savo kelionėje yra ne vieni – drauge su jais žengia Kristus, „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6).
Bažnyčia – piligrimė
Bažnyčia irgi save laiko piligrime, keliaujančia pas dangiškąjį Sužadėtinį. Amžiams bėgant tūkstančiai Bažnyčios vaikų Dvasios įkvėpti leidosi šio pasaulio keliais, bent trumpam atsisakę įprastų patogumų, padėties visuomenėje, vedami karšto tikėjimo, atgailos dvasios. Jie norėjo visa kuo panašėti į Viešpatį Jėzų Kristų, kuris gyvendamas žemėje neturėjo kur galvos priglausti.
Švč. M. Marija – tikėjimo piligrimė
Nepamainomas piligrimų pavyzdys – Švč. Mergelė Marija, Dievo Motina. Iš jos, pirmosios įtikėjusios, savyje nešiojusios Emanuelį – Dievą su mumis – ir taip tapusios gyvąja Dievo šventykla, piligrimai mokosi keliauti su tikėjimu, viltimi ir meile, įsiklausydami į Dievo žodį, švęsdami sakramentus ir atiduodami save broliams bei seserims.
Piligrimystės tikslas – susitikimas
Piligrimo kelias veda į susitikimą su Dievu. Kiekvienoje kelio stotelėje, šventovėje, kurioje išsipildo Viešpaties pažadas, piligrimas susitinka su Dievo slėpiniu, jam atsiskleidžia dieviškosios meilės ir gailestingumo veidas. Maldingoje kelionėje žmogus suvokia, kad nuo pat savo egzistavimo pradžios jis pašauktas kalbėtis su Dievu. Krikščioniškoji piligrimystė aiškiai atskleidžia esminį krikščionybės skirtingumą nuo kitų religijų; Kūrėjas žmogui nėra anonimas ar tolima jėga; jis yra Tėvas, o mes visi esame jo vaikai, broliai ir seserys Viešpatyje Kristuje.
Kelias veda į susitikimą su Bažnyčia. Piligrimystės išgyvenimas kartu su broliais ir seserimis teikia progą iš naujo išvysti Dievo tautą, keliaujančią į amžinąjį Miestą vieno tikėjimo ir Kristaus meilės vienybėje, pasijusti vienos Dievo šeimos nariu, supamu daugybės tikėjimo brolių ir seserų, vedamų „didžiojo avių Ganytojo“ per regimus ganytojus, kuriems jis patikėjo savo tautą.
Piligrimo taip pat laukia susitikimas su šventove. Čia išjudinama piligrimo sąžinė, čia jis išpažįsta savo nuodėmes, jam atleidžiama, ir jis pats atleidžia. Per Atgailos, arba Sutaikinimo, sakramentą piligrimas tampa nauju žmogumi, patyrusiu Dievo malonę ir gailestingumą. Maldingoje kelionėje jis turėtų pasijusti kaip sūnus palaidūnas, per kančias, alkį bei vargus keliaujantis namo. Tokia kelionė turėtų būti atsivertimo kelias, tvirtai tikint begaliniu Dievo dovanojamo atleidimo gilumu bei galia.
Krikščioniškosios piligrimystės dvasia
Piligrimas, keliaujantis susitikti su Viešpačiu, turėtų nuolat savy žadinti atgailos, noro atsiversti, atleisti ir susitaikinti dvasią. Tad piligrimystė neatsiejama nuo Atgailos, arba Sutaikinimo, sakramento. Piligrimo ginklas – Dievo žodis, maistas – Eucharistija. Jis dega dėkingumu Viešpačiui ir trokšta visa kuo jį garbinti. Piligrimas paprastai keliauja išmelsti malonių ne tik sau, bet ir kitiems žmonėms, savo Tėvynei, visam pasauliui. Jo maldas turi lydėti meilės, gailestingumo darbai. Tad tikrasis piligrimas visu savo gyvenimu skelbia Evangeliją – Gerąją Naujieną: Dievas taip pamilo pasaulį, jog nepagailėjo nė vienatinio savo Sūnaus, kad iš nuodėmės vergijos išlaisvintų visų laikų ir kartų žmones.
