Įvairovė
Viešpaties pėdomis
Vietos, kuriomis vaikščiojo Jėzus Kristus, krikščionims tapo neprilygstamai iškilios, virto „Šventąja Žeme“. Iš pradžių į Palestiną keliaudavo pavieniai piligrimai, kad prie „šaltinių“ patikrintų tradicijų tiesą ir sustiprintų savo tikėjimą. Konstantino valdymo laikais (IV a.) svarbiausiose vietose pastačius maldos pastatus ir dėmesį atkreipus į senąsias Dievo apsireiškimo vietoves (pvz., Mamrę ir kt.), piligrimysčių pagausėjo. Pavienius piligrimus pakeitė piligrimų, trokštančių pasimelsti tose vietose, kur Viešpats gimė, gyveno, mirė ir prisikėlė, būriai.
Prie apaštalų, kankinių ir šventųjų kapų bei relikvijų
Šventieji Katalikų Bažnyčioje gerbiami nuo ankstyviausių laikų. Jų gerbimas kilo iš Bažnyčios tikėjimo užtariamuoju šventųjų bendravimu. Pirmas krikščionių šventųjų gerbimo liudijimas susijęs su kankiniu Polikarpu (†apie 156). IV–VI a. visoje Bažnyčioje paplito piligriminės kelionės prie kankinių kapų. Prie tų, kurie dėl tikėjimo pasirinko mirtį, netrukus prijungiami dėl tikėjimo persekioti, bet dėl to gyvybės nepraradę išpažinėjai. Nuo IV a. paliudytas šventaisiais tapusių asketų ir kareivių kultas. Nuo tada Bažnyčios gerbiami šventieji imami skirstyti į grupes ir tipus.
Daugybė maldininkų tikėdamiesi šventųjų globos, užtarimo ir stebuklų keliaudavo į Romą prie apaštalų Petro ir Pauliaus, šventojo diakono Lauryno kapų, Komposteloje, Ispanijoje, gerbtas apaštalo Jokūbo kūnas, būriai maldininkų vykdavo į Konstantinopolį, šventųjų Kozmos ir Damijono šventovę. Tarp ankstyvųjų piligrimystės vietų minėtini: šv. Jono kapas Efeze (dabartinėje Turkijoje), Felikso Išpažinėjo kapas Noloje (dabartinėje Italijoje), šv. Martyno kapas Tūre (dabartinėje Prancūzijoje). Vėliau dėl šv. Pranciškaus išgarsėjo Asyžius, dėl šv. Antano – Paduva (Italija). Daugybei tikinčiųjų šventieji – įkvepiantis tikro krikščioniškojo gyvenimo pavyzdys ir liudijimas. Šventieji visais amžiais stiprino Bažnyčios narių amžinojo gyvenimo viltį ir tarpusavio vienybę bei meilę.
Piligrimystes skatino ne tik kūno relikvijos, bet ir su Viešpaties ar šventųjų atminimu susiję daiktai. Pirmiausia tai pasakytina apie nuo 350 m. Jeruzalėje rodytą Kristaus kryžių, kurio atplaišas kaip brangų atminimą piligrimai paskleidė po visą krikščioniškąjį pasaulį.
Prie malonėmis garsėjančių atvaizdų
Atvaizdų gerbimas ir karštas tikėjimas, kad šventasis, kurio užtarimo šaukiamasi, atvaizde „yra“ panašiai kaip savo kape ar iš jo kapo paimtose relikvijose, davė pradžią piligriminėms kelionėms prie malonėmis garsėjančių paveikslų, tarp kurių būdavo ir Kristaus paveikslų. Kadangi neturėta jokių Marijos kūno relikvijų, radosi pirmosios piligrimystės prie Marijos paveikslų. Vakaruose tokios piligrimystės plėtojosi kartu su Marijos kultu, pirmiausia Kontrreformacijos laikotarpiu. Nuo tada jos Katalikų Bažnyčioje tapo pagrindinės (Altetingas, Čenstakava, Mariacelis, Gvadalupė). Naujaisiais laikais piligrimų būrius taip pat ėmė traukti vietovės, kuriose buvo pasirodžiusi Marija (La Salette, Lurdas, Fatima).
Vienuoliškoji – dvasinė piligrimystė
IV–V a. Bažnyčioje radosi įvairių vienuoliškojo gyvenimo formų. Vienuoliai kurdavosi šventumu garsėjančiose vietose, kiti pasitraukdavo į itin atokias vietoves, į dykumą. Pasitraukimas iš pasaulio, nutolimas nuo jo reikalų irgi vertintas kaip piligrimystė. Vienuoliai labiau pabrėždavo dvasinį ir asketinį jos aspektą – atgailą, neturtą, tylą. Taigi jau nuo pat pradžių Bažnyčioje viena kitą papildydamos gyvavo abi piligrimystės formos – fizinė ir dvasinė.
Bendruomeninė piligrimystė
Piligrimai, keliaujantys į kokią nors šventovę, spontaniškai arba organizuotai rinkdavosi į būrelius. Jau viduramžiais susikūrė nemažai piligrimų brolijų – rengiančių piligrimystes arba svetingai priimančių maldininkus. Išpopuliarėjo procesijos. Maldingos piligrimų eisenos patraukdavo praeivių dėmesį, pakylėdavo jų širdis Dievop. Be to, į atlaidus traukiančios procesijos draugėn suburdavo ištisas parapijas, skatindavo žmonių bendruomeniškumą.
Evangelijos skelbimas tautoms
Viduramžiais piligrimystė laikyta ir tam tikra misija eiti į krikščionybės nepažįstančius kraštus skelbti Evangelijos arba išvaduoti krikščionims šventų vietų iš kitatikių. Tad nemaža Kryžiaus žygių dalyvių save laikė piligrimais, atsižadėjusiais saugaus gyvenimo savo krašte ir pasirinkusiais keleivio vargus.
Piligrimysčių motyvai
Piligriminė kelionė gali būti atliekama tikėjimo šventės proga kaip religinės bendruomenės narių susitikimas piligriminėje vietovėje, neturint kokių nors individualių motyvų. Čia pirmiausia išsiskiria Jeruzalė (švenčiamos Kalėdos ir Velykos) ir Roma (nuo 1300 m. švenčiami jubiliejiniai, šventieji, metai, švęstas 2000 m. Didysis jubiliejus). Tarp individualių motyvų minėtini prašymai padėti ištikus vargams bei sunkumams, išgyti, suteikti aiškumo priimant svarbius sprendimus, padėka už sulauktą pagalbą. Viduramžiais radosi praktika savanoriškai prisiimti kelio vargus kaip atgailą už padarytus nusižengimus. Iš piligrimystės kaip atgailos ir atmokos už nuodėmes, susitaikinimo su Dievu ir artimu sampratos išsirutuliojo sąsaja su įvairiausių atlaidų šventimu.
Didysis jubiliejus
Galingas piligrimų traukos laikas – nuo 1300 m. Bažnyčioje švenčiami Šventieji metai. Jų ištakos slypi Senajame Testamente, raginusiame izraelitus suvokti laiką ne kaip nepertraukiamą varginančių darbų tėkmę, bet kaip Viešpaties dovaną. Pasak Senojo Testamento, jubiliejus – džiaugsmo, poilsio, panašinančio žmogų į Kūrėją, ir susitaikinimo su artimu metas. Anot popiežiaus Jono Pauliaus II, tai „nuodėmių ir bausmių už nuodėmes atleidimo metai, besikivirčijančių susitaikymo ir gausių atsivertimų, sakramentinės ir kitų atgailos formų metai“. 2000-aisiais minėtas Didysis krikščionybės jubiliejus bei švęsti Šventieji metai į Romą sutraukė milijonus piligrimų. Užbaigdamas Didžiojo jubiliejaus metus, Jonas Paulius II sakė, jog šios minios piligrimų parodė Evangelijos visuotinumą ir „atspindėjo pasaulio tautų kelionę į Kristų“. Jubiliejus, apėmęs daugiau negu 70 liturginių iškilmių, buvęs „ir dvasinė pamoka, ir ypatinga malonė“.
