Maldingumo praktikos
Kryžiaus, arba kančios, kelias
Kryžiaus, arba kančios, kelias (Via Crucis, Via Dolorosa) – viena seniausių ir labiausiai paplitusių krikščionių maldingumo praktikų. Krikščionis, eidamas Kryžiaus kelią, tarsi atlieka mažąją piligrimystę į Jeruzalę ir keliauja savo Viešpaties pėdomis, apmąstydamas ir pagerbdamas svarbiausius Išganytojo atperkamosios kančios įvykius. Juos maldininkui primena kelio stotys. Tai paveikslai, skulptūrinės grupės, netgi koplyčios, konkrečiau ar abstrakčiau vaizduojančios Viešpaties kančios įvykius. Būtinas stočių ženklas – kryžius. Lauke įkurtuose Kryžiaus keliuose, arba Kalvarijose, stengtasi stotis išdėstyti taip, kad jos būtų viena nuo kitos nutolusios lygiai tokiu atstumu kaip Jeruzalės istorinės vietos, kuriose plėtojosi Kristaus kančios dienų įvykiai. Steigėjai Kryžiaus keliui parinkdavo netgi panašaus kalvotumo kaip Jeruzalė vietovę. Tad tokios didžiosios Kalvarijos neretai būdavo vadinamos Naująja Jeruzale. Įsimąstyti į Viešpaties kančią, ją susieti su savo gyvenimu maldininkams padeda ir Kryžiaus keliui skirtos giesmės bei maldos.
Kryžiaus kelio maldingumo praktiką ėmė populiarinti pranciškonai, 1342 m. paskirti prižiūrėti Šventosios Žemės piligrimysčių vietų. Jie išrūpino ir atlaidus einantiems Kryžiaus kelią. Iš pradžių atlaidai teikti tik tiems, kurie eidavo pranciškonų įsteigtus Kryžiaus kelius, vėliau – visiems tikintiesiems, pamaldžiai einantiems Kryžiaus kelią. Viduramžiais, kai Jeruzalė daugeliui piligrimų buvo labai sunkiai pasiekiama, Kryžiaus keliai imti steigti visoje Europoje. Šios maldingumo praktikos skleidimu rūpinosi ir dominikonai. Tad ilgainiui susiformavo dvi Kryžiaus kelio tradicijos: pranciškoniškoji, turinti 14 stočių, ir dominikoniškoji, turinti 20 ar net daugiau stočių. Tik XVII a. pabaigoje Kryžiaus kelio stotys jau būdavo įrengiamos visose bažnyčiose.
Su Kryžiaus keliu glaudžiai susijusi, kai kada net susiliejusi kita maldingumo praktika – Marijos skausmų takelių apvaikščiojimas. Ši maldingumo praktika irgi apdovanota atlaidais (1520). Dievo Motinos kančios artimos jos Sūnaus kančioms, tad kai kuriuose Kryžiaus keliuose Marijos kančioms skirtos stotys tiesiog papildo įprastinį Kryžiaus kelią, suteikia jam naujų akcentų. Kai kur šiuos takelius maldininkai apvaikšto atskirai nuo Kryžiaus kelio.
Dievo Motinos atvaizdų gerbimas
Nuo seno malonėmis garsėjantys Dievo Motinos atvaizdai būdavo ypač gerbiami. Prie jų kabodavo daugybė votų – padėkos Dievui, Dievo Motinai ženklų, kartais vaizdžiai atspindinčių išklausytą maldininko prašymą ar jo duoto įžado įvykdymą. Pvz., kūno dalis vaizduojantys votai reiškia, kad žmonės išgijo iš konkrečios kūno negalios ir tai viešai paliudijo paaukodami brangius votus – padėkos Dievui ir aukos ženklą. Kai brangių votų susikaupdavo itin daug, iš jų būdavo kaldinami meniški tauraus metalo aptaisai, kartais dar papuošiami brangakmeniais.
Aukščiausias paveikslo pagerbimo būdas ir jo svarbos tikinčiųjų maldingumui pripažinimas – paveikslo vainikavimas, gavus popiežiaus leidimą. Šios praktikos pradžia Katalikų Bažnyčioje siejama su popiežiumi Grigaliumi III (731–741). Jis buvo bene pirmasis popiežius, apvainikavęs Marijos paveikslą auksiniu vainiku.
