Daugiausia keliavęs popiežius
Popiežius Jonas Paulius II pagrįstai vadinamas didžiuoju piligrimu. Kaip ganytojas jis savo pontifikato metais aplankė 129 užsienio valstybes, 149 kartus vyko į pastoracines keliones Italijoje ir 301 kartą lankėsi Romos vyskupijos parapijose. Per užsienio keliones Jonas Paulius II nukeliavo apie 1,2 mln. kilometrų. Sunku tiksliai pasakyti, kiek yra žmonių, tiesiogiai girdėjusių ir mačiusių popiežių jo kelionių metu. Vien gausiausiose šv. Mišiose, kurias jis aukojo 1995 m. Maniloje, dalyvavo 4 mln. tikinčiųjų, o kelionių į Lenkiją metu per savaitę jis gebėdavo susitikti su iki 10 mln. savo tėvynainių. Už Vatikano ir Italijos ribų popiežius iš viso praleido beveik 600 dienų – šešis procentus savo pontifikato laiko. Kiekvieną jo žodį, kiekvieną žingsnį bei judesį stebėdavo ir analizuodavo milžiniškas žurnalistų būrys.
Istorinės reikšmės buvo jo pirmojo apsilankymo Lenkijoje 1979 m. politiniai padariniai. Milijonai žmonių veržėsi išgirsti popiežių, meldusį savo kraštui „atnaujinimo“. Lenkams susitikimas su savo tėvynainiu Šv. Petro soste buvo sukrečiantis išgyvenimas, išlaisvinęs milžinišką energiją. Po kelių mėnesių gimė Vatikano remiamas masinis „Solidarumo“ sąjūdis, ilgametėje kovoje atėmęs iš komunistų valdžią ir taip davęs pradžią valstybinio socializmo saulėlydžiui Rytų Europoje. Panašius „žemės drebėjimus“ Jonas Paulius II vėliau sukėlė Čilėje, Paragvajuje, Haityje, Filipinuose ir Nikaragvoje. Ten valdžiusių diktatūrų gyvavimo laikas po popiežiaus apsilankymo dramatiškai sutrumpėdavo, nes Jono Pauliaus II žodžiai padrąsindavo laisvės ir žmogaus teisių sąjūdžius, o masiniai renginiai, kuriuose dalyvaudavo popiežius, neretai įžiebdavo naujus visuomeninius procesus.
Tačiau pagrindinis apaštališkųjų kelionių tikslas paprastai būdavo ne politinės permainos, bet Katalikų Bažnyčios toje šalyje religinis sustiprinimas. Vietinė Bažnyčia taip pat atsidurdavo visuomenės dėmesio centre dėl plataus popiežiaus kelionių nušvietimo žiniasklaidoje. Apaštališkųjų kelionių metu popiežius susitikdavo su kitų konfesijų atstovais bei nekrikščioniškųjų tikėjimo bendruomenių nariais. Dėl tokių kelionių daugiausia musulmonai ir žydai ėmė teigiamiau žvelgti į popiežystę ir Katalikų Bažnyčią.
