Istorija
Spėjama, kad pirmoji krikščionių šventovė šioje vietoje iškilo karaliaus Mindaugo (~1200–1263) laikais – apie 1251 m. Manoma, kad tai buvo viduramžiškų, labiau romaninių nei gotikinių formų bažnyčia. Archeologų surasti jos grindų fragmentai eksponuojami dabartinės Arkikatedros požemiuose. Po Mindaugo mirties nuo Krikšto atkritę valdovai jo statytą bažnyčią daugiau kaip šimtui metų pavertė pagoniško kulto vieta. 1387 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jogailos (1348–1434) nurodymu šioje vietoje pradėta statyti šv. vysk. Stanislovui ir šv. Vladislovui dedikuota mūrinė katedra, kuri 1388 m. įkūrus Vilniaus vyskupiją tapo Vilniaus vyskupo sostu. Tai buvo gotikinių formų bažnyčia. Jos mūrus prarijo 1419 m. gaisro liepsnos. Tuo metu Lietuvą valdęs didysis ku¬nigaikštis Vytautas (~1350–1430) pasirūpino pastatyti didingą gotikinę šventovę su dviem skirtingo aukščio bokštais fasado pusėje. Naujoji Vilniaus katedra, pasak keliautojų liudijimų, buvo panaši į Prūsijos miesto Frauenburgo pagrindinę bažnyčią. Šioje katedroje buvo vainikuoti visi Lietuvos didieji kunigaikščiai nuo Vytauto iki Žygimanto Augusto (1520–1572), čia kai kurie iš jų, kaip ir kiti didikai bei vyskupai, buvo palaidoti.
Vilniaus arkikatedra ne kartą degė, buvo remontuojama, perstatoma. Dabartinis Vilniaus arkikatedros pastatas Apšvietos idealų skleidėjo vysk. Ignoto Masalskio valia iškilo XVIII a. pabaigoje pagal žinomo architekto Lauryno Gucevičiaus (1753–1798) projektą. Architektas senojo pastato dalis įvilko į naują rūbą. Jis išsaugojo gotikinį planą ir darniai įkomponavo į naują struktūrą Valavičių šeimos (kitaip Karališkąją) koplyčią, atsidūrusią kairiosios navos pradžioje, bei dešinės navos gale esančią šventovės brangenybę – barokinę Šv. Kazimiero koplyčią, kurios statyba 1623–1636 m. rūpinosi karalius Zigmantas Vaza (1566–1632). Bažnyčiai suteiktas taisyklingas stačiakampis planas. Siekdamas simetrijos architektas priešais Šv. Kazimiero koplyčią suprojektavo tokio pat dydžio zakristiją ir uždengė ją tokiu pat kupolu. Trys ant frontono kampų Arkikatedros išorėje stovinčios šv. Kazimiero, šv. vysk. Stanislovo ir šv. Elenos statulos sukurtos XIX a. Sovietmečiu jos buvo nuverstos, bet 1997 m. vėl atstatytos pagal išlikusias fotografijas ir kitą vaizdinę medžiagą.
Vilniaus arkikatedra sovietų valdžios buvo uždaryta 1950 m. ir paversta sandėliu, vėliau – Paveikslų galerija ir koncertų sale. 1988 m. Vilniaus arkikatedra sugrįžo tikintiesiems. Ji vėl buvo pašventinta 1989 m. vasario 5 d., iškilmėms vadovavo daugelį metų dėl okupantų varžymų ganytojo pareigų negalėjęs eiti Vilniaus arkivyskupas Julijonas Steponavičius (1911–1991).
