Istorija
Tytuvėnai ėmė plėstis XVII amžiuje, 1614 m. čia įsikūrus bernardinų vienuoliams. 1635 m. pašventinta mūrinė baroko formų bažnyčia, aplink kurią išaugo vienuolyno pastatai, tapę gyvenvietės kompoziciniu centru. Vienuolių dvasinė, kultūrinė ir ūkinė veikla suformavo čia traukos centrą.
Tytuvėnai gerokai nukentėjo per 1655–1660 m. karą su švedais, taip pat Šiaurės karo metu. 1701 m. juos užėmė švedai, 1708 m. rusų kareiviai įsilaužė į vienuolyną, užmušė kelis vienuolius, išplėšė bažnyčios lobyną. XVIII a. ketvirtajame dešimtmetyje prasidėjo iki pat amžiaus pabaigos trukusios ansamblio rekonstrukcijos: iškilo naujų statinių, šiek tiek pakito senųjų išvaizda. 1735 m. prie Tytuvėnų bažnyčios vakarinio fasado pristatyti du bokštai ir prieangis. 1736 m. vienuolyne įkurtas naujokynas, tačiau mūrinis naujokyno pastatas iškilo tik 1764–1770 m. ir buvo prijungtas prie vienuolyno šiaurės vakarų kampo.
XVIII a. šeštajame–aštuntajame dešimtmetyje rekonstruotas Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčios interjeras: suformuotas devynių puošnių vėlyvojo baroko altorių ansamblis, 1789 m. įrengti nauji barokiniai vargonai. XVIII a. septintajame–devintajame dešimtmetyje priešais bažnyčią pristatytas šventorius su procesijų koridoriumi. Šventoriaus centre iškilo Kristaus laiptų koplyčia su Nukryžiuotojo Jėzaus Kristaus altoriumi. Uždaro šventoriaus kiemo tvoroje 1771–1780 m. įrengta Kryžiaus kelio stočių galerija.
Tytuvėnų gyventojai aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilime. Tytuvėnų apylinkėse tais metais sukilėliai bent tris kartus susirėmė su rusų kariuomene. Įtarus, kad vienuoliai irgi dalyvavo sukilime ar bent jį rėmė, vienuolynas 1864 m. buvo uždarytas, jo turtinga biblioteka išvežta. 1868 m. gautas įsakymas Tytuvėnų bažnyčią su vienuolynu ir jam priklausančiais pastatais atiduoti rusų stačiatikiams. Vyskupo Motiejaus Valančiaus (1801–1875) pastangoms bažnyčia vis dėlto buvo išlaikyta. Kai kurie uždaryto vienuolyno pastatai atiteko parapijai, o nenaudojama vienuolyno dalis apiro. 1887 m. caro valdžios įsakymu nugriautas naujokyno pastatas, taip pat atokiau nuo ansamblio centro stovėję ūkiniai trobesiai: vandens malūnas, užtvanka ir kiti pastatai; galų gale nusekus tvenkiniui, išdžiūvo daržai, sunyko bažnyčią, vienuolyną ir šventoriaus kiemą juosęs vaismedžių sodas.
XX a. trečiajame–ketvirtajame dešimtmetyje Tytuvėnai ėmė garsėti kaip vasarvietė. Laukdami poilsiautojų vietos gyventojai nuolat gražino miestelį: prekyvietė priešais bažnyčią paversta parku, o prekiavimui skirta vieta iškelta į miestelio pakraštį, išgrįstos gatvės, nutiesti šaligatviai, šalikelės apsodintos medžiais.
Sovietmečiu, 1950–1959 m., ansamblyje buvo įsikūrusios įvairios rajono įstaigos. Nuo 1959 m. vienuolyne veikė Žemės ūkio technikumas, vidurinės mokyklos internatas. 1961–1973 m. ansamblis buvo remontuojamas ir restauruojamas: tvirtinami pamatai, skliautai, keičiamos stogo konstrukcijos ir danga, iš vidaus ir išorės perdažomi pastatai. 1968 m. restauruoti Kristaus laiptų koplyčios fasadai. 1973 m., konsultuojant V. Drėmai, restauruotas bažnyčios interjeras, galerijos.
Šiandien buvusio bernardinų vienuolyno ir bažnyčios ansamblis yra vienas vertingiausių sak¬ralinės architektūros ansamblių Lietuvoje ir visoje Šiaurės Rytų Europoje. XVII–XVIII a. plėtęsis ir klestėjęs, XIX–XX a. pradžioje nykęs ansamblis išlaikė savo religinę reikšmę ir daugybę bažnytinio meno paminklų. 1995 m. Tytuvėnų skverelyje pastatytas prelato poeto Jono Mačiulio-Maironio (1862–1932) biustas, bažnyčios šventoriuje – paminklas genocido aukoms atminti.
