Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu atvaizdas
Švč. M. Marijos Apsilankymo bazilikos didžiajame altoriuje esantis Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas nuo seno garsėja stebuklingomis malonėmis. Pasakojama, kad stebuklingąjį paveikslą iš Romos pargabeno dominikonas Petras Pugačevskis. Paveikslas galėjo būti nutapytas ar atsiradęs vienoje Romos vienuolyno ligoninių XVII a. pradžioje. Į Žemaičių Kalvariją jis atkeliavo XVII a. pirmojoje pusėje, veikiausiai ketvirtojo ar penktojo dešimtmečio sandūroje. Pagal ikonografinę schemą paveikslas priskirtinas Glykophylousa ikonografinio tipo atvaizdams.
Stebuklingajam Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslui atsidūrus Žemaičių Kalvarijoje, ėmė formuotis jo gerbimo tradicija, jungdamasi su anksčiau garsėti pradėjusiu Kryžiaus keliu ir 1649 m. iš Liublino gautos Šv. Kryžiaus relikvijos kultu. XVIII a. Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas jau plačiai žinomas. XVIII a. antrojoje pusėje ir XIX a. šį kultą populiarinti padėjo įvairios atvaizdą vaizduojančios graviūros ar maldininkams skirti paveikslėliai. Iki XX a. išliko keletas Žemaičių Kalvarijos Dievo Motinai skirtų giesmių, sukurtų pačių dominikonų. Tačiau didžiausią įtaką paveikslo gerbimo plitimui turėjo Žemaičių Kalvarijos atlaidai, jau XVIII a. vadinti Didžiaisiais. Nuo 1927 m. Žemaičių Kalvarijoje įsikūrę marijonai visomis išgalėmis rūpinosi Žemaičių Kalvarijos stebuklingojo paveikslo garsinimu. Nors sovietų valdžia ir trukdė rengti atlaidus, Dievo Motinos su Kūdikiu gerbimas nebuvo užmirštas nė šiuo laikotarpiu.
Paveikslui XVII a. antrojoje pusėje ėmus garsėti stebuklingomis malonėmis, stebuklus imta rašyti į knygą, kuri 1896 m. sudegė per gaisrą. Tačiau prie šio paveikslo gautąsias malones liudija votai. Nuo tarpukario laikų jų smarkiai pagausėjo. 2006 m. paveikslas buvo iškilmingai vainikuotas popiežiaus Benedikto XVI palaimintomis karūnomis, jam suteiktas Krikščioniškųjų Šeimų Karalienės titulas.
