Piligrimystės
XIX a. pab.–XX a. pr. į Kryžių kalną pasimelsti, pastatyti kryžių pavieniui ir būriais traukdavo bėdų prislėgtieji. Atkakdavo maldininkų net iš tolimų parapijų, tačiau piligrimystė į Kryžių kalną visą Lietuvą apėmė tik sovietmečiu. Iš žmonių sužinoję apie Kryžių kalną, pėsti atvykdavo maldininkai čia pasimelsti ar pastatyti kryžių net iš kitų sovietų aneksuotų kraštų. Šios piligrimystės, ypač kryžių statymas, buvo tarsi iššūkis ateistinei valdžiai. Į Kryžių kalną keliaujantiems piligrimams grėsė įvairios nuobaudos, jie būdavo persekiojami, todėl reikėjo didelio ryžto, ištikimybės tikėjimui. Sovietmečiu piligriminius žygius, procesijas į Kryžių kalną bei kryžių statymą dažnai organizuodavo pogrindinė katalikiškojo jaunimo organizacija Eucharistijos bičiuliai. Piligrimystės paprastai prasidėdavo šv. Mišiomis, po jų žmonės giedodami, melsdamiesi procesija patraukdavo į Kalną. Piligrimai pakaitomis nešdavo kryžių ar koplytstulpį. Šiuose žygiuose dalyvaudavo gana daug moksleivių, studentų, jaunimo. Už tokių organizuotų piligrimysčių organizavimą ir kryžių statymą buvo suimti ir nuteisti keli žmonės.
Nepriklausomybės priešaušriu ir ją jau atgavus, niekam nevaržant, piligrimystės į Kryžių kalną tapo itin populiarios. Prie jų populiarumo nemaža prisidėjo ir Šventojo Tėvo, 1993 m. apsilankiusio Kryžių kalne, atsiliepimai. Piligrimai į Kryžių kalną ėmė keliauti kone iš visų pasaulio kraštų. Įsteigus Šiaulių vyskupiją ir atgaivinus Kryžių kalno atlaidus, piligrimų srautas dar padidėjo. Viena įspūdingiausių piligriminių kelionių – daugiau kaip keturių tūkstančių jaunimo, 2004 m. vasarą Šiauliuose šventusio Lietuvos jaunimo dienas, kelionė pėsčiomis į Kryžių kalną. Plačiai žinomi kasmet organizuojami piligriminiai žygiai nuo Kryžių kalno į Šiluvos atlaidus, pradėti rengti 2003-aisiais, minint popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje dešimtmetį. Piligrimystė iš Kryžių kalno į Šiluvą trunka tris dienas, maldininkai nueina apie septyniasdešimt kilometrų.
