Pamaldumas
Pivašiūnuose gyvos senosios bendruomeninio pamaldumo Marijai tradicijos: sekmadieniais giedamos Švč. Mergelės Marijos valandos, kalbamas ar giedamas rožinis. Prieš iškilmes pinami vainikai Dievo Motinos paveikslui papuošti. Taip tebevykdoma bažnyčios fundatoriaus Jono Klockio testamentinė valia nuolat melstis Mergelei Marijai.
Iki Pirmojo pasaulinio karo į atlaidus maldininkai plaukdavo daugiausia iš Dzūkijos, Vilniaus ir Lydos apylinkių. Didžiulės procesijos su bažnytinėmis vėliavomis ir altorėliais traukdavo keletą dienų, nakvynei dažniausiai įsiprašydavo į pakelės ūkininkų daržines. Tarp maldininkų nemaža būdavo ligonių ir luošių, taip pat elgetų, kuriems žmonės dosniai aukodavo.
Sovietmečiu priblėsusi organizuoto keliavimo į atlaidus tradicija Nepriklausomybės metais vėl atgijo. Pivašiūnai tapo ne tik vietinės, bet ir visos Lietuvos piligrimystės vienu iš centrų. Nemažai piligrimų, ypač jaunimo, į Žolinės atlaidus bent dalį kelio eina pėsti. Į Pivašiūnus nuo seno pėsčiomis atkanka maldininkai iš artimesnių parapijų: Jiezno, Alytaus, Užuguosčio. Nepriklausomybės pradžioje jaunuoliai, lydimi suaugusiųjų, keliaudavo pėsčiomis į Pivašiūnus nuo Kaišiadorių katedros (78 km). Maldininkai yra atėję net iš Druskininkų, Vilniaus, Kazlų Rūdos, Kalvarijos.
Bene daugiausia piligrimų Pivašiūnuose apsilanko per didžiuosius Marijos Ėmimo į dangų atlaidus – Žolinę. Ji čia švenčiama visą aštuondienį. Marijos Ėmimo į dangų atlaidai kaip pagrindiniai Pivašiūnų atlaidai galutinai įsitvirtino nuo 1988 m., kai Žolinės išvakarėse buvo vainikuotas garsusis Dievo Motinos paveikslas. Nuo 1988-ųjų metų kiekvieno mėnesio 15-oji švenčiama kaip išskirtinio Pivašiūnų Marijos pagerbimo diena. Iki sovietmečio Pivašiūnuose garsėjo Marijos Gimimo atlaidai, švenčiami tris dienas, vykdavo keturiasdešimties valandų adoracija.
XVIII a. pabaigoje švęsti Šv. Jono Krikštytojo atlaidai, Šv. Benedikto, Šv. Mauro ir Šv. Scholastikos, arba vienuolyno, tretieji – Škaplieriaus Švč. Mergelės – brolijos atlaidai. Šie atlaidai primena, kad Pivašiūnų bažnyčia tituluota ne tik Marijos Ėmimo į dangų vardu, bet ir šv. Jono Krikštytojo, taip pagerbiant pirmąjį jos fundatorių Joną Klockį, ir šv. Benedikto, kurio dvasios sūnūs net porą šimtmečių darbavosi Pivašiūnuose, titulais. Per atlaidus nuo XVIII a. miestelyje, greta bažnyčios, vykdavo mugės. Ištroškusieji galėdavo atsigerti šventoriuje Pivašiūnų šaltinių vandens.
Pastaraisiais dešimtmečiais visą aštuondienį švenčiant Marijos Ėmimo į dangų atlaidus susiklostė tradicija kiekvieną atlaidų aštuondienio dieną skirti vis kitai svarbiai intencijai. Tad per didžiuosius atlaidus Pivašiūnuose meldžiamasi už šeimas, jaunimą, ligonius ir apleistuosius, misionierius, mokytojus ir mokinius, žemdirbius, meldžiama apsaugos gyvybei, pašaukimų, taikos… Per atlaidus rengiamos katechezės, vyksta programa jaunimui.
