Palaimintasis Jurgis Matulaitis
Jurgis Matulaitis gimė 1871 m. balandžio 13 d. Lūginės kaime, 5 km į šiaurę nuo Marijampolės, ūkin¬inkų šeimoje. 1879–1886 m. mokėsi Marijampolės mokykloje ir gimnazijoje. 1889 m. išvyko į Lenkiją ir įstojo į Kelcų gimnaziją, o 1891 m. – į Kelcų kunigų seminariją. Caro valdžiai 1893 m. šią seminariją uždarius, toliau studijavo Varšuvos seminarijoje. 1895 m. ją baigė geriausiais pažymiais ir buvo rekomenduotas į Petrapilio dvasinę akademiją, kur pelnė aukso medalį bei įgijo magistro laipsnį.
1898 m. Petrapilyje įšventintas kunigu, po metų išvyko studijuoti į Fribūrą Šveicarijoje. 1902 m. apgynė aukščiausio įvertinimo sulaukusią disertaciją ir įgijo teologijos daktaro laipsnį. Vėliau dėstė Kelcų kunigų seminarijoje, 1905–1907 m. Varšuvoje ėjo gimnazijos kapeliono pareigas, įsitraukė į plačią krikščioniškąją socialinę veiklą, organizavo darbininkus, steigė vaikų prieglaudas, padėjo vargšams, nepaisydamas tautybės ir religijos skirtumų.
1907–1911 m. Jurgis Matulaitis dėstė sociologiją Petrapilio dvasinėje akademijoje. Profesoriaudamas akademijoje, apsisprendė tapti vienuoliu ir atnaujinti merdėjančią marijonų vienuoliją Lietuvoje. 1909 m. davė pirmuosius vienuolio įžadus. 1911 m. tapo marijonų vienuolijos generolu. 1914–1918 m. gyvendamas Varšuvoje, įsteigė vienuolyną Bielianuose, globojo našlaičių prieglaudą, pats rinko jai aukas.
1918 m. grįžęs į Lietuvą, Jurgis Matulaitis Marijampolėje sutvarkė karo nuniokotą marijonų vienuolyną, įsteigė naują Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregaciją. 1918 m. gruodžio 1 d. konsekruojamas vyskupu ir paskiriamas vadovauti Vilniaus vyskupijai. Šias pareigas uoliai ėjo septynerius metus, sykiu vadovaudamas marijonams. 1924 m. įsteigė Jėzaus Eucharistijoje tarnaičių seserų kongregaciją.
1925 m. atsisakė Vilniaus vyskupo pareigų ir popiežiaus Pijaus XI paskirtas tituliniu Adulio arkivyskupu bei Lietuvos apaštališkuoju vizitatoriumi. Daug prisidėjo prie Lietuvos santykių su Šventuoju Sostu pagerinimo, bažnytinės Lietuvos provincijos įsteigimo ir konkordato parengimo. Mirė Kaune 1927 m. sausio 27 dieną.
Jau per arkivyskupo Jurgio Matulaičio laidotuves Kaune kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933) prabilo apie jį kaip apie šventąjį. Popiežius Pijus XI Jurgį Matulaitį pavadino „tikrai šventu vyru“. Garsas apie Jurgio Matulaičio šventumą dar labiau pasklido jo kūną 1934 m. spalio 24 d. perkėlus iš Kauno arkikatedros kriptos į Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios Švč. Jėzaus Širdies (dabar Palaimintojo Jurgio Matulaičio) koplyčią. Šioje bažnyčioje sarkofagui su Jurgio Matulaičio palaikais tapus lengviau prieinamam, žmonės prie kapo dažnai prašydavo malonių per jo užtarimą. Ant sarkofago ėmė atsirasti raštelių su padėkomis už gautąsias malones. Tai davė akstiną pradėti beatifikacijos bylą.
Beatifikacijos byla pradėta Romoje 1953 m. Iki 1978 m. gauta apie 900 atsiliepimų bei padėkų už gautąsias malones dvasiai ir kūnui, daugiausia už pagijimus iš įvairių ligų. 1982 m. popiežius Jonas Paulius II įvertino Dievo tarno Jurgio Matulaičio dorybes kaip tikrai labai didvyriškas bei suteikė jam garbingojo Dievo tarno titulą. Patikrinus Šventajam Sostui pateiktą informaciją apie stebuklingąsias malones, arkivyskupas Jurgis Matulaitis 1987 m. paskelbtas palaimintuoju.
Popiežius Jonas Paulius II 1987 m. birželio 28 d. palaimintojo Jurgio Matulaičio beatifikacijos šv. Mišių homilijoje kalbėjo: „Evangelijoje pagal Matą skaitome: „Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs, atras ją.“ Tai pati geriausia ir tiksliausia pal. Jurgio gyvenimo ir veiklos santrauka. Visus 56 savo gyvenimo metus jis stengėsi būti vertas Kristaus. Todėl ėmė savo kryžių – o kryžius, kurį tais permainų laikais jam teko imti ir nešti, tikrai buvo sunkus – ėmė tą kryžių ir sekė Kristumi. Ir buvo pasirengęs – įvairiais būdais – prarasti gyvybę dėl Kristaus. Tai liudija jo darbai ir žodžiai, visa jo ganytojiška tarnystė. Negailėjo savęs, nesiekė išsaugoti savo gyvenimo. Daugelį kartų buvo pasirengęs jį prarasti. Kaip tik todėl atrado tokią gyvenimo pilnatvę, kokią žmogus tegali atrasti Kristuje.“
