Istorija
Gardai, taip anksčiau vadinta Žemaičių Kalvarija, rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart paminėti 1253 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas 1417 m. Gardų žemę padovanojo Žemaičių vyskupui. 1619 m. čia pastatyta koplyčia, 1622 m. įsteigta parapija. Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius 1637 m. į Gardus pakvietė dominikonus, kuriems pastatė namus ir padovanojo žemės. Dominikonai čia įkūrė Kalvarijos kalnus – pastatė devyniolika koplyčių su dvidešimčia Kristaus kryžiaus kelio stočių. Nuo Garduose įkurto Kryžiaus kelio – Kalvarijos ir pradėtų švęsti Kalvarijos kalnų atlaidų vietovei prigijo Žemaičių Kalvarijos vardas.
Nuo XVII a. vidurio Žemaičių Kalvarija ėmė garsėti stebuklingu Švč. M. Marijos su Kūdikiu paveikslu ir Švč. M. Marijos Apsilankymo atlaidais. Stebuklingąjį Švč. M. Marijos paveikslą iš Romos į Žemaičių Kalvariją pargabeno dominikonas Petras Pugačevskis. Nuo 1643 m. paveikslas buvo pripažintas stebuklingu ir leista gerbti jį kaip tokį. Dominikonai šalia savo vienuolyno pastatydino bažnyčią, kuriai suteiktas Švč. M. Marijos Apsilankymo titulas. Pradėti švęsti dvylika dienų trunkantys Švč. M. Marijos Apsilankymo atlaidai, sujungti su jau seniau švęstais Kalvarijos kalnų atlaidais. 1649 m. iš Liublino dominikonų vienuolyno į bažnyčią atgabenta didžiausia Baltijos šalyse Šv. Kryžiaus relikvija, kuri čia saugoma iki šių dienų.
1750 m. Žemaičių Kalvarijoje pastatyta didelė ir puošni medinė bažnyčia, suremontuotos ar net ir perstatytos Kalnų koplyčios. Tačiau, atlaidams vis labiau populiarėjant, dominikonai 1780 m. ėmė statyti didesnę, erdvesnę mūrinę bažnyčią, kuri užbaigta 1822 m. Caro valdžios įsakymu 1889 m. dominikonų vienuolynas uždaromas, o į Žemaičių Kalvariją atkeliamas diecezinis kunigas. 1896 m. per gaisrą sudegė bažnyčia. Ji atstatyta 1897–1902 m. laikantis ankstesnės bažnyčios projekto, kurį parengė architektas Augustinas Kosakauskas.
Po Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 m., įsteigus 1926 m. Telšių vyskupiją, Žemaičių Kalvarijoje 1927 m. įkurdinami marijonai. Marijonai Žemaičių Kalvarijoje įsteigė pradžios mokyklą, dirbo su jaunimu, rūpinosi koplyčių atnaujinimu, aplinkinėse parapijose vadovavo misijoms, rekolekcijoms. 1939 m. jie suremontavo bažnyčios interjerą ir eksterjerą, ją naujai perdažė. Tais pačiais metais per Didžiuosius Žemaičių Kalvarijos atlaidus didingai bei iškilmingai paminėtas Kalvarijos kalnų įkūrimo 300 metų jubiliejus.
1948 m. marijonų vienuolynas sovietų valdžios buvo uždarytas, o bažnyčia vėl tapo parapine. Sovietų valdžia visaip draudė viešai reikšti savo religinius įsitikinimus, kėsinosi uždaryti koplyčias. Tačiau tikinčiųjų pastangomis Žemaičių Kalvarijos bažnyčia liko neuždaryta, o Kalnų koplyčios nenugriautos. Tik miestelis 1967 m. pervadintas Varduva. Nors sovietų valdžia visaip kliudė tikintiesiems atvykti į Didžiuosius Žemaičių Kalvarijos atlaidus, per visą sovietmetį kasmet į juos suvažiuodavo tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos.
1987 m. liepos 8 d. Žemaičių Kalvarijoje iškilmingai paminėtas Lietuvos Krikšto jubiliejus. 1988 m. gegužės 6 d. bažnyčiai suteiktas mažosios bazilikos titulas. 1989 m. miesteliui grąžintas senasis Žemaičių Kalvarijos vardas. 2003 m. rudenį Žemaičių Kalvarijoje pradėjo veikti Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos parengiamasis kursas. 2004 m. popiežius Jonas Paulius II nustatė Žemaičių Kalvarijos šventovėje galimų gauti visuotinių atlaidų sąlygas bei tvarką ir leido pradėti Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslo vainikavimo popiežiškosiomis karūnomis procesą. Jį užbaigė popiežius Benediktas XVI. Paveikslas iškilmingai vainikuotas 2006 m. spalio 8 d.
