Pamaldumo tradicija
Šv. Faustinos regėjimuose Jėzus gerbsiantiems Dievo Gailestingumo paveikslą žadėjo pasisekimą krikščioniško tobulėjimo kelyje, laimingą mirtį bei kitų malonių. „Šį paveikslą gerbianti siela nežus“, – sakė jis ses. Faustinai. „Ne iš dažų ir tapybos grožio kyla šio atvaizdo didybė, bet iš mano malonės“, – guodė Išganytojas seserį, raudančią, kad paveikslas ne toks gražus kaip jos regėjimas. Jėzus žadėjo apginti miestus ir kaimus, kuriuose atvaizdas bus gerbiamas, globoti Viešpaties gailestingumu pasitikinčius žmones. Ši žinia greitai sklido tarp visų tautybių vilniškių, nes kun. M. Sopočka padėjo ses. Faustinai imtis Dievo pavestos misijos ir pats drąsiai skelbė Viešpaties gailestingumą. Jis paskatino seserį rašyti dienoraštį, kuris tapo su Dievo Gailestingumu susijusio pamaldumo šaltiniu.
Pirmą kartą paveikslas viešai pagerbtas 1935 m. Aušros Vartuose, Velykų penktadienio, šeštadienio bei Atvelykio sekmadienio tridieniu užbaigiant Jubiliejinius pasaulio Atpirkimo metus. Ses. Faustinai 1938 m. mirus, buvo perskaitytas jos dienoraštis ir atskleista apsireiškimų paslaptis. Kun. Sopočka gavo Vilniaus ganytojų leidimą viešai paaiškinti Gailestingojo Jėzaus paveikslo kilmę, suteiktas imprimatur lenkiškai ir lietuviškai išspausdintam Dievo Gailestingumo vainikėliui bei paveikslėliams su Gailestingojo Jėzaus atvaizdu. Jie tapo ypač branginama devocionalija prasidėjus Antrajam pasauliniam karui – atvaizdo fotokopijos labai paplito tarp karių.
Net ir nepalankiomis sovietmečio sąlygomis iš vietos į vietą blaškomas paveikslas nuolat sutraukdavo būrius maldininkų. Dar daugiau tikinčiųjų prie jo reprodukcijų meldėsi privačiai. Kai 1978 m. Tikėjimo mokymo kongregacija paskelbė neprieštaraujanti, kad Gailestingasis Jėzus būtų garbinamas būdais, grindžiamais ses. Faustinos regėjimais, atvaizdo kopijos ėmė sparčiai sklisti visame pasaulyje. Prie to ypač prisidėjo popiežius Jonas Paulius II enciklika Dives in misericordia („Apstus gailestingumo“, 1980 m.) sutvirtinęs pamaldumo Dievo Gailestingumui teologinius pagrindus, 1993 m. beatifikavęs, o 2000 m. kanonizavęs ses. Faustiną. Viešėdamas Vilniuje Šventasis Tėvas meldėsi prie tuo metu Šventosios Dvasios bažnyčioje buvusio Gailestingojo Jėzaus atvaizdo.
Dievo Gailestingumo Vainikėlis – paties apsireiškusio Jėzaus šv. Faustinai Vilniuje padiktuota malda, kalbama varstant įprasto rožinio karoliukus. Dievo Gailestingumo šventovėje Vainikėlis kalbamas ar giedamas kasdien po lietuviškų ir prieš lenkiškas šv. Mišias. Nuo Didžiojo penktadienio iki Atvelykio devynias dienas Gailestingumo iškilmei rengiamasi kalbant Vainikėlį ypatingomis, šv. Faustinos užrašytomis intencijomis už kitus žmones, pirmiausia nusidėjėlius, atsiskyrusius, atšalusius, pagonis.
Ligos patale ses. Faustina patyrė Jėzaus prašymą, kad būtų ypatingai gerbiama Jo mirties valanda, didžio gailestingumo valanda – 3-ioji po pusiaudienio. Šią valandą Šventovėje visuomet gausu maldininkų, adoruojančių Švenčiausiąjį Sakramentą arba einančių Kryžiaus kelią. Į judrią senamiesčio gatvelę visą dieną atvertos Šventovės durys, per lauke esančius garsiakalbius recituojamas maldavimas „būk gailestingas mums ir visam pasauliui“ patraukia dažną praeivį ir ypač į universitetą pro šalį skubančius studentus.
