Pamaldumo tradicija
XVII–XVIII a. Vilniuje bent du kartus viena paskui kitą siautėjo Švedijos ir Rusijos kariuomenės. Lietuvos sostinę taip pat niokojo gaisrai. Vilniečiai tikėjo, kad jų miestą nuo galutinės pražūties išgelbėjo Aušros Vartų Dievo Motinos globa: ji slopino gaisrus ir kaip Senojo Testamento Sandoros Skrynia negailestingai ištikdavo ją niekinančius priešus. Prie Gailestingumo Motinos atvaizdo meldėsi, jo stebuk¬lingumu tikėjo ir katalikai, ir unitai, ir stačiatikiai.
Aušros Vartų Marijos šauktasi ne tik gaisrų ir karų akivaizdoje. Po paskutinio Abiejų Tautų Respublikos padalijimo (1795 m.) didžioji Lietuvos dalis, o vėliau ir visa Lietuva su Vilniumi, atiteko Rusijai. Trys sukilimai (1794, 1831, 1863 m.) neišlaisvino nei Lenkijos, nei Lietuvos, tačiau rodė nepaliaujamą ryžtą atgauti laisvę. Drauge su persekiojimais po sukilimų augo ir pamaldumas Aušros Vartų Dievo Motinai. Šventovė buvo ne tik religinių, bet ir politinių manifestacijų vieta.
Aušros Vartai pamažu tapo ir lenkų, ir lietuvių kovos už laisvę bei valstybingumą simboliu. Po Pirmojo pasaulinio karo, Vilniaus kraštą prijungus prie Lenkijos, abiejų tautų keliai kuriam laikui išsiskyrė. Aušros Vartų Mariją imta vadinti „Rytinių Lenkijos sienų globėja“. Popiežius Pijus XI, sergėdamas abi tautas nuo dar didesnio susipriešinimo, nepanoro, kad paveikslas būtų vainikuotas Lenkijos Karalienės titulu. Tačiau jau seniausioje žinomoje Aušros Vartų giesmėje, išspausdintoje dar XVIII a. viduryje, į Vilniaus Gailestingumo Motiną kreipiamasi: „Vilniaus Gynėja ir Guodėja, Lenkų Karaliene, Lietuvos Valdove“.
Gausiose ir lenkų, ir lietuvių tremtyse bei emigracijose Aušros Vartų šventovė iškyla kaip prarastos tėvynės simbolis, o pamaldumas šiam Dievo Motinos atvaizdui – kaip tautinio tapatumo ženklas ir vilties atrama. Karų, politinių pervartų ir skurdo po pasaulį išblaškyti lietuviai ir buvę Vilniaus krašto gyventojai lenkai rinkosi ją savo draugijų globėja, meldė jos globos pabėgėlių stovyklose ir Sibiro tremtyje, kur galėdami statė Gailestingumo Motinai skirtas bažnyčias ar koplyčias. Aušros Vartų lietuvių parapijos įsikūrė Niujorke (JAV) ir Monrealyje (Kanada). Vilnijos katalikai po Antrojo pasaulinio karo priversti persikelti į Lenkiją norėjo turėti Aušros Vartams dedikuotų bažnyčių (pvz., Varšuvoje), o kai kada statydino net Vartų pastato kopijas. 1970 m. Vatikane, Šv. Petro bazilikos požemyje, pašventinta Lietuvių koplyčia, kurios altoriuje – mozai¬kinis, popiežiaus Pauliaus VI pašventintas, Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atvaizdas.
Persekiojimai, prasidėję Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, pamaldumo Aušros Vartų Marijai nesunaikino. 1948 m. Vilniuje įkurta slapta lietuvių katalikų savišvietos draugija Aušros Vartų Mergelės Marijos kolegija, saugumo organų likviduota 1950 m. Po 1973 m. į Aušros Vartų atlaidus pradėjo organizuotai keliauti Eucharistijos bičiuliai – pogrindinės katalikų jaunimo organizacijos nariai. Jaunuoliai iš Vilniaus parapijų pasikeisdami kalbėdavo prie Dievo Motinos paveikslo rožinį. 1979 m. lapkričio 16 d. savo veiklos pirmąsias metines čia šventė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas. Komiteto narius sveikino iš įvairių šalies vietovių suvažiavęs jaunimas.
Po 1990 m., kai buvo atgauta tiek politinė, tiek religinė laisvė, Aušros Vartai tampa vis svarbesni ir asmeniniam pamaldumui. Jie išlieka svarbūs kaip dvasinės atsparos vieta pasaulyje, paženklintame vartotojiškos ideologijos ir vertybių sumaišties. Maldininkai, plaukte plaukiantys iš kaimyninių šalių, randa Aušros Vartus atvirus visiems, kas ieško Dievo Motinos Globos, o dažnas turistas, kad ir kokio tikėjimo ar sekuliarumo būtų, paseka tikinčiųjų pavyzdžiu ir nukelia kepurę, palenkia galvą žengdamas į vartus vedančia gatvele. Dėl gilios skirtingų konfesijų ir ritų Vilniaus gyventojų pagarbos Gailestingumo Motinos atvaizdui Aušros Vartai yra svarbi ekumeninių susitikimų, krikščionių vienybės ugdymo vieta. Pavyzdžiui, 1997 m. čia lankėsi ir su Vilniaus arkivyskupu A. J. Bačkiu drauge meldėsi Maskvos ir visos Rusijos patriarchas Aleksijus II.
Vilniaus Šv. Juozapo seminarijos klierikų choras atgaivino, o vietos ir kitų parapijų choralinės grupės pratęsė paprotį Aušros Vartuose giedoti Akatistą – senovinį iš Rytų krikščionių liturgijos perimtą himną Dievo Motinai. Aušros Vartuose pradedamos tradicija tampančios ir vis populiarėjančios Vilniaus jaunimo piligriminės kelionės į Trakus. Švenčiant Dievo Gailestingumo sekmadienio vigiliją iš Aušros Vartų nusidriekia ekumeninė žvakių eisena, susiejanti Gailestingumo Motinos ir Gailestingojo Jėzaus šventoves.
2003 m. Šventajam Sostui pritarus buvo įsteigtas Europos Marijos šventovių tinklas, vienijantis garsiausias įvairių šalių Dievo Motinos ypatingo gerbimo vietas. Jam priklauso 20 šventovių – tiek, kiek slėpinių popiežiaus Jono Pauliaus II atnaujintoje Rožinio maldoje. Piligrimystę skatinančiame, kuo geresniu dvasiniu ir praktiniu patarnavimu keliaujantiems maldininkams besirūpinančiame tinkle, kuriam priklauso Fatima, Lurdas, Čenstakava, Loretas, Lietuvai atstovauja Aušros Vartai. 2007 m. čia surengtas metinis tinklui priklausančių šventovių puoselėtojų susitikimas.
