Šventasis Kazimieras
Šv. Kazimieras yra Lietuvos globėjas ir vienas iš Lenkijos globėjų, nuo 1948 m. – Lietuvos jaunimo, nuo 1960 m. – Maltos ordino narių (joanitų) globėjas. Kazimieras, antrasis karališkosios šeimos sūnus, gimė Krokuvoje 1458 m. spalio 3 d. Gyveno labai trumpai: nesulaukęs 26-erių metų mirė 1484 m. kovo 4 d. Lietuvoje, Gardino pilyje. Karalaičio Kazimiero gyvenime vienas ryškiausių įvykių – jo dalyvavimas 1471 m. žygyje į Vengriją, kai motina, remdamasi savo teisėmis, stengėsi princą pasodinti į Vengrijos sostą. Žygis baigėsi nesėkme, tačiau Kazimieras įgavo būsimam valdovui būtinos gyvenimo patirties, o kaip krikščionis – dvasinės brandos. Tėvas vis labiau traukė Kazimierą į valstybės reikalus. Jaunuolis turėjo visus valdovo bruožus: politinę nuovoką, protą, išsilavinimą, asmens žavesį, prireikus – gebėjimą būti griežtam ir tvirtam.
Kartu Kazimieras skyrėsi nuo daugelio to meto valdančiųjų. Užuot naudojęsis luomo pranašumais ir politine galia, jis vengė bet kokios prabangos, o eidamas valstybines pareigas pirmiausia rūpinosi būti visiems teisingas. Kazimieras tvirtai priešinosi tuometinės aplinkos papročiams. Atmetęs malonumų kultą, rinkosi gyventi pagal sąžinę ir stengėsi elgtis pagal Jėzaus pavyzdį: buvo supratingas, jautrus vargšams, lankė ligonius. Artimieji nepajėgė suprasti jo gyvensenos, priekaištavo dėl jos ir net spaudė ją keisti. Dvarą stebino jaunuolio nusistatymas likti skaisčiam, kai aplinkiniai pagal to meto tradicijas sveikatos labui kvietė palaikyti intymius santykius su moterimis. Iki šių dienų išliko garsus karalaičio Kazimiero šūkis: „Geriau mirti, negu nusidėti!“ Paskutinius dvejus gyvenimo metus Kazimieras praleido Lietuvoje, daugiausia Vilniuje. Vilniaus katedra buvo karalaičio Kazimiero pamėgta šventovė. Kartais Kazimieras bažnyčioje taip užsibūdavo, kad užmiršdavo pietų metą, kai jis, kaip sosto įpėdinis, privalėdavo sėdėti už stalo su Lietuvos pareigūnais ir užsienio svečiais. Pasakojama, kad karalaitis naktį ar anksti rytą dažnai melsdavosi prie uždarytos Katedros durų. Jis ypač buvo pamaldus Švč. Mergelei Marijai.
Kazimieras 1484 m. buvo palaidotas Vilniaus katedros Karališkojoje koplyčioje. Joje karalaičio palaikai išbuvo daugiau negu šimtą metų. Po Kazimiero mirties tuojau pat prabilta apie jo užtarimu įvykusius stebuklus. Šventojo pagalbą patyrė ir paskiri žmonės, ir šalis: kovoje su Maskva šv. Kazimieras pasirodė lietuvių ir lenkų kariams balto raitelio pavidalu, kaip Lietuvos herbo vytis. Pagarba Kazimierui plito, prie jo kapo ėmė rastis dėkingumo ženklų – votų. XVI a. pradžioje pradėtas kanonizacijos procesas. Klemensui VIII jį užbaigus, Vilniaus katedroje 1604 m. surengtos sostinėje dar nematytos iškilmės. Tomis dienomis Vilniaus gatvėmis ėjo didžiulė ir džiugi eisena, į miestą buvo įnešta iš Romos atgabenta šv. Kazimiero vėliava. 1636 m. šventojo Karalaičio atminimui pastatyta nauja dabartinė koplyčia ir į ją perkeltas šv. Kazimiero karstas. Per 1655–1661 m. karą su Rusija, rusų kariuomenei užėmus Vilnių, Katedra ir Šv. Kazimiero koplyčia nuniokotos. Šventojo palaikai kurį laiką buvo išgabenti ir paslėpti. Į Katedrą relikvijos grąžintos 1667 m. Netrukus, 1692 m., atnaujinta koplyčia nuo to laiko mažai bepasikeitė. Šventojo kūnas dar kartą trumpai išgabentas iš Katedros XVIII a. pradžioje, per Rusijos ir Švedijos karą, nuošalyje nepalikusį nė Lietuvos. Ilgiausiai relikvijų tremtis truko sovietų okupacijos metais – beveik keturis dešimtmečius. Uždarius Katedrą šv. Kazimiero karstas pusiau slapta pervežtas į Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią. Iš šios laikinos gerbimo vietos jis iškilmingoje procesijoje parneštas į Arkikatedrą ant klierikų pečių 1989 m. kovo 4 d.
