Arkikatedros pastatas
Lauryno Gucevičiaus rekonstruota Arkikatedra – didingas, darnus ir monumentalus klasicizmo stiliaus pastatas su vienuolika koplyčių šonuose, zakristija, dviem šoniniais įėjimais pietinėje ir šiaurinėje pusėje ir portiku vakarinėje dalyje. Rytinėje statinio dalyje simetriškai iškilę Šv. Kazimiero koplyčios ir zakristijos kupolai su žibintais. Abiejuose Arkikatedros šonuose architektas pastatė po kolonadą. Pietinės kolonados nišose stovi septynios barokinės šventųjų valdovų statulos. Fasade į akis pirmiausia krinta šešios fasado skulptūros: Arkikatedros priekinio fasado šonų nišose – Mozė ir Abraomas, už portiko kolonų – keturių evangelistų skulptūros. Virš evangelistų matyti penki horeljefai, vaizduojantys Naujosios Sandoros ir apaštalavimo temas. Arkikatedros frontoną puošia trys monumentalios skulptūros: šv. vysk. Stanislovas, šv. Elena ir šv. Kazimieras.
Garsaus Lietuvos dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus (1745–1807) nutapyti apaštalai pagrindinėje navoje palydi piligrimą link didžiojo altoriaus. Altoriaus ansamblį sudaro architektūrinių formų Vikarų altorius su šv. Stanislovo paveikslu centre ir paaukštintoje presbiterijoje pastatyta mensa su tabernakuliu – Kapitulos altorius. Senojo tabernakulio durelių plaketė su Kristaus kančios scenomis – aukšto meninio lygio baroko auksakalystės kūrinys. Šalia tabernakulio kryžiaus – šv. Kazimiero ir šv. Stanislovo sidabrinės skulptūrėlės. Pranciškaus Smuglevičiaus nutapytame didžiojo altoriaus paveiksle (1799 m.) vaizduojama šv. vyskupo Stanislovo kankinystė. Šalia senojo tabernakulio dešinėje, aukštai ant pilioriaus, kabo nedidelis paveikslas – Švč. M. Marija su Kūdikiu (XVI a. (?), pertapytas XVII a. antrojoje pusėje–XVIII a. pradžioje), dar vadinamas Senųjų Trakų Marija ir pagal XIX a. gimusią tradiciją siejamas su Katedros statytojo Vytauto Didžiojo vardu.
Ant rytinės Arkikatedros sienos kabo Pranciškaus Smuglevičiaus sukurti paveikslai: Duonos ir žuvies padauginimas ir Melchizedeko auka. Virš senosios sakyklos pagrindinėje navoje – kenčiančio Kristaus atvaizdas Ecce Homo – garsaus italų dailininko Guido Reni (1575–1642) paveikslo kopija. Šoninėse navose kabo 1909 m. Nikodemo Silvanavičiaus (1834–1919) sukurtos Kryžiaus kelio stotys. XVIII a. antrojoje pusėje italų kilmės tapytojas Costantino Villani sukūrė aukštai šoninėse navose pakabintų 16 didelių paveikslų biblinėmis temomis. Arkikatedros gale prie pagrindinio įėjimo vienoje pusėje kabo didelė Pranciškaus Smuglevičiaus drobė Petras kalėjime krikštija kareivį, kitoje pusėje – Kanuto Rusecko (1800–1860) nutapyta Paskutinė vakarienė.
Dešinės navos pradžioje įrengta Tremtinių koplyčia. Ji skirta arkivyskupui Mečislovui Reiniui (1884–1953) ir kitiems kalėjimus bei tremtį iškentusiems vyskupams, kunigams, nekaltai nukankintiems, kalėjimuose kentėjusiems, tremtį patyrusiems ir priverstinai į tolimus kraštus pasitraukusiems Lietuvos žmonėms. Čia taip pat ilsisi Vilniaus arkivyskupo Julijono Steponavičiaus (1911–1991) palaikai. Negęsta žvakelės priešais koplyčios altoriuje pakabintą įspūdingą, veikiausiai ispanų meistrų darbo Nukryžiuotąjį (XVIII a. pirmoji pusė.), 1864 m. į Vilniaus katedrą atkeltą iš uždarytos Trinitorių bažnyčios Antakalnyje.
Šalia Šv. Kazimiero koplyčios įrengtoje Švč. Sak¬ramento koplyčioje saugomas Švč. Sakramentas. Koplyčioje virš tabernakulio kabo Kristaus – Gerosios Vilties atvaizdas (1873). Jo ikonografija skelbiamas Viešpaties gailestingumas. Sidabrinis paauksuotas paveikslo aptaisas – tikinčiųjų dovanotas votas už patirtas malones.
Kairėje navoje einant altoriaus link – 1473 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio pastatyta ir Švč. M. Marijai, šv. Andriejui ir šv. Stanislovui dedikuota Karališkoji, arba Valavičių, koplyčia. Šios koplyčios kriptoje iš pradžių buvo palaidotas ir šv. Kazimieras. Bažnyčiai leidus Kazimierą gerbti kaip šventąjį, Lenkijos ir Lietuvos valdovas Zigmantas Vaza ėmėsi statyti naują Šv. Kazimiero koplyčią, kuriai vieta atsirado iškeitus Vilniaus vyskupo Eustachijaus Valavičiaus (1572–1630) globotą koplyčią pietrytiniame kampe į Karališkąją koplyčią, tapusią Valavičių koplyčia. Jos altoriuje kabo nežinomo autoriaus XVII amžiuje sukurtas Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo paveikslas. Paveikslą anksčiau dengė sidabrinis aptaisas, taigi šis Dievo Motinos atvaizdas taip pat garsėjo malonėmis.
Vilniaus katedros, kaip ir daugelio kitų Europos katedrų, požemiuose buvo laidojami valdovai, vyskupai, žymūs Bažnyčios ir valstybės veikėjai. Jau karalių Vazų laikais po Šv. Kazimiero koplyčia ketinta įrengti karališkąjį mauzoliejų, bet, regis, jis nebuvo užbaigtas. Tik remontuojant šventovę XX a. ketvirtame dešimtmetyje surasti Žygimanto Augusto žmonų Elzbietos Habsburgaitės (1526–1545) ir Barboros Radvilaitės (1520–1551) ir šv. Kazimiero brolio Aleksandro (1460–1506) palaikai. Drauge su koplyčios statytojo Vladislovo Vazos (1595–1648) širdimi jie palaidoti naujame, šlifuotu granitu puoštame mauzoliejuje po koplyčia. Katedroje palaidotų valdovų ir jų žmonų memorialiniai įrašai lotynų kalba įmūryti Šv. Kazimiero koplyčios sienose.
Vilniaus arkikatedros požemiuose taip pat galima pamatyti seniausią žinomą Lietuvoje freską Nukryžiavimas (XIV–XV a. sandūra). Joje vaizduojamas Kristus ant kryžiaus, jam iš dešinės – Marija, iš kairės – šv. Jonas. Smarkiai nukentėjusi nuo laiko ir drėgmės freska atrasta 1985 m. Atvaizdas greičiausiai puošė didžiojo kunigaikščio šeimos nario arba vyskupo laidojimo vietą.
