Istorija
Lietuvos žemes puldinėjant totoriams bei šlyjant santykiams su Rusija, Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras (1460–1506) 1503 m. suteikė Vilniui privilegiją pastatyti mūrinius įtvirtinimus aplink visą miestą. Sakoma, kad sienos kertinis akmuo buvo padėtas ten, kur kelias vedė į Medininkus, ir toliau – per Ašmeną Minsko link. Pašventinus akmenį, prasidėjo vartų, vėliau pramintų Aušros, statyba.
Vartai, kuriuose dabar yra Gailestingumo Motinos paveikslo koplyčia, pirmą kartą paminėti 1514 m. ir anuomet vadinti Medininkų vartais. Pavadinimas Porta Acialis (lot.), Ostra brama (lenk.), t. y. „Aštrieji vartai“, pirmąsyk aptinkamas 1594 m. Kodėl šiuos vartus imta taip vadinti – nežinia. Vilniaus apylinkių lietuviai juos vadino Ašmens vartais. Tikėtina, kad tai Ašmenos miesto vardas, kuris buvo kitakalbių žmonių suprastas pažodžiui (lot. acies – ašmenys) ir išverstas į lotynų bei lenkų kalbas. Nuo kada jie imti lietuviškai vadinti „Aušros Vartais“ ir kodėl „Aušros“ – irgi tik spėjama. Galbūt lėmė Švč. Marijos kaip Aušros Žvaigždės įvaizdis, o gal geografinė miesto vartų orientacija – per juos vedė keliai į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos pietryčius, į aušros pusę. „Aušros Vartų“ pavadinimas įsitvirtino tautinio atgimimo laikais, XIX a. II pusėje.
Iš pradžių Švč. Mergelės atvaizdas buvo įtaisytas lauke, vidinėje vartų pusėje, nedidelėje nišoje, kaip pora išorėje kabėjusiam „Pasaulio Išganytojui“. Paveikslas neturėjo nei tinkamos koplyčios, nei stebuklingiems paveikslams deramų puošmenų. Taip buvo iki Vilniun 1626 m. atsikėlė basieji karmelitai. Jie gavo sklypą vienuolynui ir bažnyčiai statydintis prie Aušros Vartų.
Bažnyčią karmelitai pašventino 1654 m. Šventovė skirta didžiajai ispanų mistikei, dvasinei mokytojai ir karmelitų atnaujintojai šv. Teresei Avilietei. Nuo pat įsikūrimo karmelitų dėmesį traukė miesto vartuose kabėjęs paveikslas. Vienuoliai rengė prie jo pamaldas, taip skatindami ir miestiečių maldingumą. 1668 m. miesto valdžia pavedė Dievo Motinos atvaizdą globoti karmelitams, o 1671 m. tėvo karmelito Šventosios Dvasios Karolio pastangomis paveikslui virš vartų pastatyta medinė koplyčia.
1702 m. Vilnių užėmus švedams, uždrausta viešai gerbti paveikslą ir apskritai rinktis gatvėje. Vaduojant vartus, nukentėjo ir Dievo Motinos atvaizdas – jį perskrodė kulka. 1711 m. sudegus medinei, 1712–1715 m. buvo pastatyta mūrinė, iki mūsų dienų išlikusi koplyčia, 1829 m. įgavusi vėlyvojo klasicizmo stiliaus bruožų. Koplyčia statyta taip, kad tikintieji galėtų melstis prie paveikslo gatvėje, nes į koplyčią buvo patenkama iš vienuolyno sodo ir pasauliečiams, ypač moterims, nebuvo leidžiama į ją įeiti. 1844 m. už pagalbą sukilėliams carinei valdžiai išvarius karmelitus, vienuolynas buvo atiduotas stačiatikiams, o koplyčia perduota diecezinei dvasininkijai. Nuo tada įėjimas į ją tapo atviras. Dar prieš atidarant koplyčią, 1789–1799 m., pagal Pietro di Rossi projektą maldininkams buvo pastatyta galerija su vidiniais laiptais.
2002 m. vartų ir koplyčios pastatas rūpestingai restauruotas, atskleistos XIX a. uždažytos dekoro detalės.
