Gailestingojo Jėzaus atvaizdas
Gailestingojo Jėzaus paveikslą, dažnai vadinamą tiesiog Dievo Gailestingumo paveikslu, 1934 m. nutapė Eugenijus Kazimirovskis (1873–1939). Atvaizdas sukurtas pagal mistikės ses. Faustinos patirtus regėjimus. Pirmąjį apsireiškimą šv. Faustina patyrė 1931 m. Plocke, vėliau – keletą kartų Vilniuje. Apsireiškęs Išganytojas pageidavo, kad regėjimas būtų nutapytas, o užrašas „Jėzau, pasitikiu Tavimi“, primintų: tik Dievu pasitikintis žmogus gali priimti Jo teikiamas malones. Įgyvendinti tai, ką šv. Faustina patyrė regėjimuose, padėjo jos nuodėmklausys kun. M. Sopočka.
Jėzus apsireiškė taip, kaip pagal ses. Faustinos pasakojimus yra nutapytas paveiksle. Sujuosta balta tunika vilkįs Išganytojas pakėlęs dešinę ranką laimina žmones lyg tardamas: „Ramybė jums.“ Šį Jėzaus pasveikinimą girdime Atvelykio Žodžio liturgijoje. Perverta Jėzaus Širdis (paveiksle ją pridengia šviesos pluoštai), žaizdos ant delnų ir pėdų primena Didžiojo penktadienio kančią. Taigi atvaizdas susieja du evangelinius įvykius, kurie akivaizdžiausiai liudija gailestingąją Dievo meilę žmogui.
Kairiąja ranka Jėzus liečia savo drabužį ties Švč. Širdimi. Iš čia kaip begalinės gailestingumo malonės trykšta du spinduliai – balzganas ir raudonas. Pirmasis simbolizuoja sielą apvalantį vandenį, o raudonas – kraują, sielos gyvybę. Krikšto ir Atgailos sakramentai sielą apvalo, Eucharistija ją gaivina. Tad spinduliai byloja apie sakramentus bei visas Šventosios Dvasios malones, kurių biblinis simbolis yra vanduo, ir Naująją Dievo sudarytą Sandorą su žmogumi, kurią ženklina Kristaus Kraujas.
Iš pradžių Gailestingojo Jėzaus paveikslas laikytas seserų bernardinių vienuolyne prie Šv. Mykolo bažnyčios, kurios rektoriumi buvo kun. M. Sopočka. Dienoraštyje ses. Faustina užsimena: Jėzus jai liepęs perduoti nuodėmklausiui, jog paveikslo vieta – bažnyčioje, o ne vienuolyno koridoriuje. 1937 m. per Atvelykį, Viešpaties Gailestingumo šventę, paveikslas buvo pakabintas Šv. Mykolo bažnyčioje šalia didžiojo altoriaus.
1948 m. Šv. Mykolo bažnyčia sovietų okupacinės valdžios buvo uždaryta, seserų bernardinių vienuolynas panaikintas. Gailestingojo Jėzaus paveikslas liko pastate iki 1951 m., kai dvi pamaldžios vilnietės – Bronė Miniotaitė ir Janina Rodzevič – drobę išpirko iš sargo ir perdavė saugoti Šventosios Dvasios bažnyčios klebonui. Ketinta atvaizdą išgabenti į Lenkiją. Tačiau sutrukdė ne vien griežta Sovietų Sąjungos pasienio kontrolė. Žmogus, žadėjęs nelegaliai pervežti paveikslą, paskutinę akimirką apsigalvojo. „Man atrodė, kad padarysiu šventvagystę“, – vėliau prisipažino jis.
1956 m. Gailestingojo Jėzaus paveikslas atsidūrė netoli Gardino, Naujosios Rūdos bažnytėlėje. Valdžiai bažnyčią uždarius ir išgabenus visą jos inventorių, paveikslas per stebuklą liko nepaliestas. 1986 m. rudenį atvaizdas slapta pargabentas į Vilnių. Iki perkėlimo į naująją Dievo Gailestingumo šventovę jis vėl saugotas Šventosios Dvasios bažnyčioje. 2003 m. pavasarį paveikslas profesionaliai restauruotas – taigi dabar atvaizdas yra visiškai toks, kokį ses. Faustinos prižiūrimas nutapė E. Kazimirovskis.
