Bažnyčia
Pivašiūnų Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia – Lietuvos medinės sakralinės klasicizmo architektūros paminklas. Ji paprasta, bet daili, savita, nors ir primenanti Vilniaus arkikatedrą. Šios bažnyčios planas – lotyniškas kryžius su navų dalies pločio skersiniu. Navų erdvę į tris nelygias dalis – vidurinė nava daug platesnė – skaido dvi grakščių stulpų eilės. Fasade – toskaninis portikas su įgilintu trikampiu frontonu. Jame – ovalus langelis, apsuptas spindulių, tarytum simbolizuoja Apvaizdos akį. Šoninėse sienose – platoki piliastrai, kontrastuojantys su gulsčių lentų apkalu.
Didžiajame erdviniame portiko formos altoriuje pakartotos ir išplėtotos pagrindinio fasado formos, papildytos XVII a. vidurio–XIX a. ketvirto ketvirčio skulptūromis ir kitokiomis puošmenomis. Šis portikas yra tarsi dar viena vidinė šventykla, arba garbės baldakimas, didžiausiai Pivašiūnų bažnyčios vertybei – nuo seno maloningumu garsėjančiam Švč. Mergelės Marijos paveikslui. Didysis altorius pastatytas kartu su bažnyčia, o vėliau vis naujintas ir pildytas. Tikriausiai jis kurtas sekant Vilniaus arkikatedros didžiuoju altoriumi.
Iki 1828 m. pastatytas kairės koplyčios altorius su garsaus skulptoriaus Kazimiero Jelskio išdrožta Nukryžiuotojo skulptūra. 1860–1864 m. dešinėje koplyčioje pastatytas vieno iš bažnyčios globėjų – Šv. Jono Krikštytojo altorius, savo formomis beveik atkartojantis Nukryžiuotojo altorių. Kairėje navoje – kito šios bažnyčios globėjo Šv. Benedikto altorius (XVIII a.), beje, primenantis ir šios bažnyčios statytojų ir ilgamečių šeimininkų benediktinų paveldą.
