Istorija
Paprastai nurodoma, kad dabartinis mūrinis pastatas pradėtas statyti 1595 m. ir užbaigtas 1625 m. Tačiau naujesni tyrimai rodo, jog statybos galėjo būti baigtos ir vėliau. Iki atsirandant dabartinei mūrinei bažnyčiai, toje vietoje stovėjo 1445 m. pastatyta nedidelė, veikiausiai liaudiškų formų medinė bažnyčia. Permainingos istorijos tėkmėje bažnyčia ne kartą kentėjo: 1656 m. ją suniokojo švedai, nebuvo ji palikta ramybėje ir per Šiaurės karą (1700–1721). Rengiantis bažnyčios 300 metų sukakčiai, 1924 m. perstatytos šoninės koplytėlės, šiek tiek sudarkiusios pirminį renesanso epochai būdingą tūrį, lakonišką kryžminį planą.
Bažnyčia ypač smarkiai nukentėjo 1944 m. liepą traukiantis vokiečių kariuomenei. Visiškai sudegė medinės pastato dalys, pelenais virto meno vertybės, altoriai, vargonai, baldai, galerijos baliustrada, neįkainojamas bažnyčios archyvas. Apgriauti šoniniai frontonai, netekę jungties su stogu, nugriuvo ir pralaužė transepto skliautus, įlūžo grindys, atsivėrė požemiai.
Po karo bažnyčia ilgai atstatinėta: pagrindiniai atstatymo darbai baigti 1956 m. Tada imtasi apdailos, tvarkytas interjeras ir aplinka, remontuotos atskiros pastato dalys. 1974–1975 m. pastatytas saikingų neobarokinių formų didysis altorius, taip pat du šoniniai altoriai. 1977 m. pagal architekto J. Zibolio projektus pagaminti nauji vario šviestuvai navai ir koplyčioms apšviesti. 1986 m. galutinai sutvarkytas šventorius bei aplinka.
1997 m. popiežiui Jonui Pauliui II įsteigus Šiaulių vyskupiją, bažnyčiai suteiktas katedros titulas.
