Trakų Dievo Motinos atvaizdas
Bažnyčią nuo seno garsinantis Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas glaudžiai siejamas su Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto vardu. XVIII a. pradžioje paveikslo kitoje pusėje atsirado įrašas, kad šį paveikslą Vytautui Krikšto proga dovanojęs Bizantijos imperatorius Emanuelis II Paleologas (1350–1425). Be to, įraše teigiama, jog tai esanti ikona Nikopėja (graikiškai – Pergalingoji), padėjusi imperatoriui Jonui Komnenui (1087–1143) pralaužti persų apgultį ir sėkmingai grįžti į Konstantinopolį. Nors stinga istorinių žinių apie Vytauto vaidmenį Trakams įgyjant senąjį Dievo Motinos atvaizdą, jo kilmės legenda grindžiama patikimais liudijimais, esą paveikslą jau šeštas šimtmetis gerbia ne tik katalikai bei stačiatikiai, bet ir Vytauto pavaldiniai, vietos musulmonai. XV a. nutapytą gotikinę Trakų Madoną ir ikoną, kurią Bizantijos imperatoriai laikė savo asmens ir sostinės globėja, sieja pirmiausia atvaizdo istorinė prasmė – jis liudija valstybės ir jos valdovo ištikimybę Krikštui, tikėjimo gynimą.
Restauratorių tyrimai atskleidė, kad seniausiame tapybos sluoksnyje glūdi vėlyvosios gotikos stiliaus visafigūris Švč. Mergelės atvaizdas. Ji buvusi pavaizduota vienplaukė, tik su perregimu šydu, galbūt su rožių vainiku ant galvos. XVII a. pradžioje bažnyčioje įrenginėjant naują didįjį altorių, paveikslas pasirodė esąs jam per didelis, todėl nupjauta jo apatinė dalis, iš naujo išraižytas ir perauksuotas, renesansinio stiliaus ornamentu padabintas fonas, Marijos figūra pertapyta suteikiant atvaizdui bizantinę stilistiką – vietoje perregimo šydo nutapytas galvą ir kaktą dengiantis, stambiomis klostėmis figūrą gobiantis maforijus.
Paveiksle, kurį regi šiandienis maldininkas, vaizduojama Hodegetria tipo Dievo Motina, sėdinti veidu į žiūrovą, nukreipusi į jį žvilgsnį. Ant jos kairiojo kelio – purpurinę tuniką vilkintis Kūdikėlis Jėzus, kairėje rankoje turintis knygą, o dešinę tiesiantis link Motinos laikomos, tris rožinio slėpinius simbolizuojančios trižiedės rožės. Maforijaus kaktos srityje nutapytas graikiškas kryžius, o ant kairiojo peties – žvaigždė. Dievo Motinos ikonose ant Marijos kaktos ir pečių vaizduojamos žvaigždės ženklina Mergelės skaistybę. Paveikslui būdinga bizantiškosios ikonų tapybos kanoninė schema (statika, nuo realybės atsietas vaizdas), kartu jis atspindi kai kuriuos Vakarų Europos vėlyvųjų viduramžių tapybos bruožus – plačius, figūrą po sąlygiškomis klostėmis paslepiančius drabužius, idea¬lizuotą, XV a. „gražiąsias Marijas“ (Tota Pulchra) primenantį veidą. Taigi Trakų Dievo Motina išsiskiria tik jai vienai būdingu ikonos, viduramžių ir baroko tapybos stilių deriniu.
1718 m. rugsėjį Trakų Dievo Motinos paveikslas vainikuotas iš Romos atsiųstomis karūnomis. Šiandien vainikavimo ceremoniją primena virš didžiojo altoriaus presbiterijos skliaute kabanti karūna. Trakų Dievo Motinos atvaizdą dengia 1723–1724 m. sukurti auksuoti kalstytos sidabro skardos aptaisai.
Apie sulaukiamas prie paveikslo stebuklingąsias malones liudija votai. Jų būta dar iki XVII amžiaus pradžios pertapymų. Tuo metu votai būdavo kalami vinukais prie paveikslo, iš viso suskaičiuotos net 394 skylutės – votų tvirtinimo pėdsakai. Ankstyviausia votinė plokštelė datuota 1603 m. Dabar prie paveikslo sukabinti votai žymi įvairius išgijimus, kurių dauguma įvyko laikotarpiu nuo XVIII a. pabaigos iki XX a. pirmosios pusės.
