Šventės
Nuo 1735 m. Aušros Vartuose lapkričio antrąją savaitę pradėta švęsti Dievo Motinos Globos šventė. Ji išaugo į iškilmingus aštuonias dienas trunkančius Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atlaidus. Atlaidai būdavo užbaigiami iškilmingu Švč. Mergelės Marijos (Loreto) litanijos atlikimu, dalyvaudavo geriausi miesto solistai ir miesto orkestras. Didieji Globos atlaidai dabar švenčiami aštuonias dienas tą lapkričio savaitę, į kurią patenka 16-oji mėnesio diena.
Artėjant Verbų sekmadieniui, prie Aušros Vartų tradiciškai susiburia prekiautojai verbomis, sukurdami nepakartojamą spalvingą reginį, o patį sekmadienį jos šventinamos ir nešamos iškilmingoje procesijoje.
Pagal Vilniaus paprotį, Aušros Vartų koplyčioje užbaigiama Dievo Kūno (Devintinių) procesija, sovietų okupacijos metais drausta, o atgavus Nepriklausomybę vėl atgaivinta.
Per visą XX a. antrąją pusę iki pat šių dienų Aušros Vartuose šv. Mišios aukojamos bei Loreto litanija giedama ir lietuvių, ir lenkų kalba, abiem bendruomenėms sutariant ir bendrai rūpinantis koplyčia.
2008 m. pamėginta atgaivinti gražią tradiciją gegužės viduryje prie Aušros Vartų ir pačioje koplyčioje melstis už Vilniaus miestą. Ji siekia XVIII a. pradžią, kai po didžiulio gaisro dėkojant Aušros Vartų Dievo Motinai už pagalbą gegužės 18 d. surengtos iškilmingos pamaldos. Vėliau kasmet tą dieną vilniečiai rinkdavosi prie Aušros Vartų klausytis miesto orkestrų Švč. Mergelės Marijos garbei griežiamų melodijų. Himnai ir giesmės skambėdavo nuo ryto iki vėlyvos nakties. Šis senas paprotys įkvėpė garsų kompozitorių Stanislovą Moniušką 1843–1855 m. sukurti keturias kantatas – Aušros Vartų litanijas solistams, mišriam chorui ir orkestrui.
Senąjį miestą niokojusių gaisrų padariniai panašūs į šiomis dienomis kylančią dvasinę sumaištį. Kaip ugnis plisdama ji palieka gilius pėdsakus sielose ir skatina žmogų ieškoti dvasinio prieglobsčio. Padėkos Dievo Motinai malda suvienija skirtingų konfesijų žmones, puoselėdama bendrumo ir atsakomybės jausmą.
