Istorija
Įsteigti Kryžiaus kelio stotis sumanyta kaip padėkos Viešpačiui ženklą už pergalę prieš rusų kariuomenę 1655–1661 m. Rusijos ir Lietuvos kare. Miškingi Verkių apylinkių kalneliai, atitinkamai pervadinti Golgotos, Marijos, Siono ir Alyvų kalno vardais, upelis, primenantis per Jeruzalę tekantį Kedroną, idealiai tiko Kalvarijoms įkurti. Pirmoji medinė bažnyčia bei koplyčios pastatytos iki 1669 m., tačiau yra liudijimų, kad jau 1664 m. balandžio 11 d., Didįjį penktadienį, pats Vilniaus vyskupas vadovavęs procesijai iš Vilniaus į Verkius.
1668 m. prižiūrėti Kalvariją ir globoti piligrimus buvo pavesta Vilniaus Šventosios Dvasios konvento dominikonams. 1675 m. jos perduotos iš Varšuvos atvykusiems dominikonams observantams, priklausiusiems Šv. Liudviko Bertrand’o kongregacijai. Tais pačiais metais visas Kalvarijų kompleksas sudegė, todėl Verkiuose įsikūrę naujieji šeimininkai ėmėsi jį atstatyti. 1700 m. pastatyta pirmoji mūrinė Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia.
1701 m. įsteigta Verkių parapija pavesta populiaraus dominikonų šventojo Hiacinto (Jackaus) globai. 1720 m. Vilniuje pašventinta kryžių nešančio Kristaus skulptūra, 1710 m. siautusio maro metu pastatyta koplytėlėje Šnipiškėse – toje vietoje, kur prieš bendrą kelionę į Jeruzalę rinkdavosi piligrimai. Piligrimų kelią į Kalvarijas žymėjusią Jėzaus skulptūrą netrukus imta laikyti turinčia stebuklingų galių, todėl ji tapo itin mėgstama maldininkų. 1755 m. Kalvarijos buvo grąžintos ankstesniems šeimininkams – Vilniaus dominikonams, kurie ėmėsi statyti naują puošnią šventovę, vienuolyną ir 20 naujų mūrinių koplyčių. Pagrindiniai darbų rėmėjai buvo mažai žinomi LDK didikai, atstatymą taip pat rėmė Vilniaus vyskupas ir kiti iškilūs dvasininkai. Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia ir 20 koplyčių pašventintos 1772 m.
Iki XX a. vidurio Kalvarijų ansamblio architektūra keitėsi nedaug. Didesnių nuostolių padarė tik prancūzų kariuomenė, 1812 m. užėmusi bažnyčią su vienuolynu ir įrengusi juose kareivines bei ligoninę. Po Napoleono karų visos koplyčios buvo restauruotos. 1842 m. caro valdžia nusavino didžiąją dalį vienuolyno žemių, 1850 m. uždarė ir patį dominikonų vienuolyną – vienuoliai buvo iškelti į Trakų vienuolyną, o bažnyčia atiteko diecezinių dvasininkų globon.
Uždarius vienuolyną, Vilniaus Kalvarijų lankymo tradicija nenutrūko, netgi priešingai – XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje jos tapo dar populiaresnės. XVIII a. sukurtas bažnyčios, vienuolyno ir 35 Kančios kelio stočių ansamblis išliko nedaug pakitęs. Sovietų valdžia įvairiausiais būdais stengėsi gyvavusią tradiciją lankyti šventas vietas malšinti. 1962–1963 m. Kalvarijų koplyčias imta vieną po kitos griauti: 1962 m. vieną naktį sovietų valdžios nurodymu Kalvarijų koplyčios, išskyrus keturias, stovinčias arčiausiai bažnyčios, buvo išsprogdintos, o 1963 m. – galutinai nugriautos. Kiek anksčiau buvo nugriauta ir už Žaliojo tilto stovėjusi koplytėlė su kryžių nešančio Kristaus figūra, ilgą laiką rodžiusi maldininkams kelią iš Vilniaus.
1990 m. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, koplyčias imta atstatinėti. Klebonų Juliaus Baltušio, Raimundo Varanecko, Kęstučio Latožos pastangų ir daugybės geradarių aukų dėka jos visiškai atkurtos ir per 2002 m. Sekmines vėl iškilmingai pašventintos.
