Pamaldumo tradicija
Vilniaus Kalvarijos iškilmingai pašventintos 1669 m. birželio 9 d., per Sekmines. Visoms bažnyčioms skambinant varpais, dvasininkų lydimas Vilniaus vyskupas Aleksandras Sapiega (1624–1671) prie pirmosios, Paskutinės vakarienės, stoties susirinkusiems maldininkams tarė žodį ir pats vedė juos Kryžiaus keliu barstydamas iš Jeruzalės atvežtą žemę ir taip simboliškai sustiprindamas Kalvarijų ryšį su Šventąja Žeme. Procesijos dalyviams ganytojas suteikė visuotinius atlaidus ir paskelbė, kad juos gausiąs kiekvienas, tinkamai apėjęs visas Kristaus kančios stotis.
Nuo tada Vilniaus Kalvarijos tapo piligrimų traukos vieta. Kalvarijų lankymo tradicija nenutrūko nė caro valdžiai vienuolyną uždarius. Per Žolinę, Didįjį penktadienį, Sekminių dieną ar Šv. Kryžiaus Atradimo bei Išaukštinimo iškilmes, taip pat kitomis atlaidų ir švenčių dienomis čia susirinkdavo minios tikinčiųjų. Nuo 1854 m. per Žolinę ir Sekminių šeštadienį, sekmadienį bei pirmadienį čia vykdavo vadinamosios keturiasdešimties valandų pamaldos su didele procesija Kalvarijų keliu.
Nutraukti Kalvarijų lankymo tradicijos nepavyko ir koplyčias nugriovusiai sovietų valdžiai. Nebuvo pamirštas nė piligrimų kelias, nes buvusių koplyčių vietą žmonės žymėdavo iš akmenų sudėliodami kryželius ar ant jų pamatų nuolat pasodindami gėlių, o piligrimų grupelės ir pavieniai lankytojai pramindavo takelius tarp jų.
Vilniaus Kalvarijos per Sekmines ir šiandien sutraukia gausius maldininkų būrius iš visos Lietuvos. Sekminių atlaidai Vilniaus Kalvarijose trunka tris dienas. Pirmoji diena, penktadienis, skiriama pirmiausia kunigams ir vienuoliams. Antrąją atlaidų dieną, šeštadienį, vaikai ir jaunimas švenčia šv. Mišias, eina Kryžiaus kelią, po to rengiami agapė, šlovinimas, Šviesos kelias, koncertai, vakarojama. Sekminių sekmadienį vyksta pagrindinės iškilmės, šv. Mišios aukojamos lauke priešais Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčią. Svarbus iškilmių akcentas – Sutvirtinimo sakramento teikimas.
Kalvarijos vėl tapo Sekminių šventimo Vilniaus arkivyskupijoje centrine vieta. Kryžiaus kelias paprastai pradedamas eiti nuo Švč. M. Marijos Sopulingosios koplyčios Baltupiuose, baigiamas šv. Mišiomis Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje. Maldingas apvaikščiojimas 7 km ilgio keliu paprastai užtrunka apie 4 valandas. Įsijausti į Viešpaties eitą Kryžiaus kelią maldininkams padeda ir tai, kad Verkių Kalvarijose kelio ilgis, atstumai tarp stočių žingsniais ir netgi pėdomis atitinka Šventosios Žemės topografiją. Žmonės tiki sakraline Kedrono upelio vandens galia, dažnas basomis brenda per jį. Prie kiekvienos stoties maldininkai skaito ir apmąsto atitinkamą Evangelijos skaitinį, gieda.
Bendruomenėmis, grupėmis arba pavieniui Kryžiaus kelias Vilniaus Kalvarijose einamas ištisus metus. Tačiau nuo seno Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelio apvaikščiojimas būdavo pradedamas gegužės 3-iąją, Šv. Kryžiaus Atradimo dieną, arba pirmąjį gegužės šeštadienį, o baigiamas rugsėjo 14-ąją, Šv. Kryžiaus Išaukštinimo dieną. Pagrindinis laikas – trys Sekminių dienos. Šiomis dienomis bent kartą Kryžiaus kelio apvaikščiojimui vadovauja Vilniaus arkivyskupas. Kryžiaus kelią einantiems maldininkams atlaidai įprastinėmis sąlygomis teikiami nuo pirmojo gegužės mėnesio sekmadienio iki rugsėjo 14 d. Pagal tradiciją Kryžiaus kelias taip pat kasmet einamas Didįjį penktadienį.
Bažnyčios šoniniame Sopulingosios Dievo Motinos altoriuje po stikliniu gaubtu viešam tikinčiųjų pagerbimui išstatyta Šv. Kryžiaus relikvija. Atlaidų metu šia Šv. Kryžiaus relikvija maldininkai laiminami po iškilmingų šv. Mišių.
