Istorija
Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios ištakos – XVIII a., kai netoli Pašešupio kaimo (vėliau gavusio Marijampolės vardą) Prienų seniūno pasistatytame Kvietiškio dvare 1717 m. atsirado medinė koplyčia. Pasak padavimo, aukoti šv. Mišių čia kelis kartus per metus iš Kauno arba Prienų atvykdavęs pranciškonų kunigas. 1758 m. Prienų seniūnė, grafienė Pranciška Ščiukaitė-Butlerienė, čia pastatė medinę bažnyčią, o šalia jos medinį vienuolyną.
Medinei bažnyčiai sudegus, 1818 m., vadovaujant marijonams, pradėta statyti nauja mūrinė bažnyčia. Prie bažnyčios statybos finansiškai prisidėjo marijonų vienuolynas, pinigus aukojo parapijiečiai, kiti įvairūs rėmėjai. 1824 m. bažnyčia pašventinta suteikiant jai marijonų globėjo šv. Mykolo titulą. Bažnyčia buvo nuolatos didinama. 1830 m. pristatyta presbiterija su dviem zakristijomis, paskui pailginta vidurinė nava. Iki 1882 m. atsirado medinė dalis su bokštais, šoninė koplyčia. Pastatytas koridorius, jungiantis bažnyčią su vienuolynu. Bažnyčia tapo simetriška. 1923 m. pastatyti du bokštai. 1939 m. padidintos zakristijos, transepto ir presbiterijos kampe pastatytas žemas prieangis.
1934 m. į bažnyčios Švč. Jėzaus Širdies koplyčią iš Kauno arkikatedros bazilikos perkelti arkivyskupo J. Matulaičio (1871–1927) palaikai. 1949 m. marijonų vienuolynas sovietų valdžios buvo uždarytas, pastatai ir turtas konfiskuoti, koridorius, jungęs vienuolyną su bažnyčia, nugriautas. Po Antrojo pasaulinio karo sovietams sugriovus Vilkaviškio katedrą, Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia 1944–1949 m. ir 1989–1998 m. buvo prokatedra. 1992 m. jai suteiktas mažosios bazilikos titulas. 1987 m. bažnyčioje įrengtas Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio altorius.
1991 m. palaimintojo Jurgio Matulaičio tėviškėje Lūginėje pastatyta jam skirta koplyčia.
