Katedra
Katedros pastatas aiškiai tebeliudija renesansinę dvasią. Katedra yra lotyniško kryžiaus plano, vienanavė su transeptu ir presbiterija, užsibaigiančia šešiasiene apside. Abipus presbiterijos glaudžiasi dvi vienodo dydžio zakristijos, o iš kitos transepto pusės – dvi koplytėlės. Vakariniame fasade dominuoja pačiame viduryje stovintis bokštas. Abu šoniniai bažnyčios fasadai vienodi. Jie sudaro kontrastą tarp stambaus pagrindinio tūrio ir aukšto bokšto. Ryškiai išsiskiria čerpėmis dengtas stogas, statūs transepto frontonai.
Gynybinis pobūdis – didžiausias Šiaulių katedros originalumas. Pastatas tarsi pritaikytas gynybai: ir šventoriaus vartų bokšteliai, ir didžiojo bokšto erkeriai yra su šaudymo angomis. Galerija įrengta taip, kad suptų bažnyčios vidų iš visų pusių, ir užeina net už didžiojo altoriaus. Apskritieji langai, prie kurių ji prieina, prireikus galėdavo tapti šaudymo angomis. Gynybinį bažnyčios pobūdį pabrėžia ir šventovės vartai, esantys priešais pagrindinį fasadą išilginėje pastato ašyje. Tokie iki mūsų dienų palyginti gerai išsilaikę vartai su gynybiniais bokšteliais yra vieninteliai Lietuvoje.
Pietiniame Katedros fasade iki šiol išlikęs saulės laikrodis. Tai metalo strypelis, nuo kurio krintantis šešėlis rodo laiką tarp 7 val. ryto ir 5 val. vakaro. Šio laikrodžio įrengimo data nežinoma. Istoriografijoje įsivyravusi nuomonė, jog tai vienas seniausių saulės laikrodžių Lietuvoje, paprastai nurodomi 1625-ieji ar vėlesni metai. Bet greičiausiai jis įrengtas daug vėliau, 1880 m. netekus mechaninio laikrodžio.
