Atlaidų tradicija
1639 m. įkūrus Kristaus kryžiaus kelią ir pastačius kai kurias koplyčias, popiežius Urbonas VIII 1644 m. kelioms koplyčioms suteikė atlaidus. Iš Romos į Žemaičių Kalvariją atgabentą Švč. M. Marijos su Kūdikiu paveikslą 1643 m. paskelbus stebuklingu, o vėliau pastačius naują Švč. M. Marijos Apsilankymo bažnyčią, ankstesnieji atlaidai išaugo į kasmet liepos 2–12 d. švenčiamus Švč. M. Marijos Apsilankymo, arba Didžiuosius Žemaičių Kalvarijos, atlaidus. Būtent sekmadienį po liepos 2 d. į Žemaičių Kalvarijos bažnyčią buvo įnešta iš Liublino dominikonų vienuolyno 1649 m. atgabenta Šv. Kryžiaus relikvija. Nuo to laiko šis sekmadienis yra pagrindinė atlaidų diena, žmonių vadinama Didžiąja Kalvarija. Švč. M. Marijos Apsilankymo bažnyčia tapo centrine Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelio vieta: iš čia maldininkų procesijos pajuda lankyti Kryžiaus kelio stočių ir į čia jos vėl sugrįžta.
Švč. M. Marijos Apsilankymo atlaidai ypač išgarsėjo XVIII a. Prie atlaidų populiarinimo prisidėjo ir Žemaičių vyskupas Antanas Tiškevičius (1692–1762), 1748 m. paraginęs aplinkinių parapijų klebonus rengti keliones į Žemaičių Kalvarijos Didžiuosius atlaidus. Čia traukdavo didžiuliai būriai su giesmėmis, dūdomis, parapinėmis ir bažnytinėmis vėliavomis. Maldininkų antplūdis tapo toks didelis, kad nebeužteko nė 1750 m. pastatytos didelės medinės bažnyčios su 24 altoriais: kunigai nebespėdavę aukoti šv. Mišių aukotojų intencijomis. Todėl nutarta statyti dar erdvesnę mūrinę bažnyčią, kuri iškilo 1822 m.
Caro priespaudos metais į Žemaičių Kalvarijoje vykstančius atlaidus suplaukdavo minios žmonių iš įvairiausių Lietuvos parapijų ir net iš svetur. Procesijos į Kalnus eidavo nuo saulės patekėjimo iki sutemų, pasišviesdamos žvakėmis. Nors kartais pasitaikydavo įvairių trukdžių, atlaidai dažniausiai vykdavo ramiai, caro pareigūnams labiau stengiantis palaikyti bendrąją tvarką. Didieji Švč. M. Marijos Apsilankymo atlaidai tapo tikru dvasiniu Žemaitijos centru.
Tarpukario metais organizuojant atlaidus daug nuveikė nuo 1927 m. čia įsikūrę marijonai. Tuo laikotarpiu per Didžiuosius atlaidus suplaukdavo 30–50 tūkst. žmonių. Marijonai, stengdamiesi išlaikyti tradicijas ir maldingus papročius, Žemaičių Kalvarijoje įvedė ir naujų, labai greitai prigijusių papročių. Jų didžiulio darbo bei pastangų dėka garsas apie Žemaičių Kalvariją pasklido ir už Lietuvos. 1939 m. iškilmingai paminėtas Kalvarijos Kalnų įkūrimo 300 metų jubiliejus. Marijonų skaičiavimu, per tuos 300 metų Žemaičių Kalvarijoje apsilankė maždaug 6 milijonai žmonių.
Sovietmečiu švęsti atlaidus visokeriopai trukdyta. Sovietų valdžia drausdavo procesijas, neleisdavo skambinti varpais, ribodavo įvažiavimą į miestelį, per atlaidus apylinkėse, siekdama nuvilioti žmones, organizuodavo masinius kultūrinius renginius (Plateliuose tuo laiku vykdavo vadinamieji festivaliai), kartais taikydavo fizinio poveikio priemones. Kitų parapijų klebonai ir kiti kunigai be specialaus valdžios leidimo negalėdavo čia aukoti šv. Mišių, o leidimai būdavo išduodami tik vienam ar dviem kunigams. Grasinimais ir bausmėmis nekart stengtasi sumenkinti ir uždrausti tiek pačius atlaidus, tiek Kalnų apvaikščiojimą. 1962 m. mėginta nugriauti koplyčias. Parapijiečiams ištisas savaites dieną ir naktį budint, jas pavyko išsaugoti. 1982 m. Didieji atlaidai vyko zujant sovietų milicijos ir kariuomenės daliniams, valdžioms pareigūnams registruojant ir fotografuojant atlaiduose dalyvaujančius tikinčiuosius bei dvasininkus.
Žemaičių Kalvarijos Švč. M. Marijos šventovė vienu iš pagrindinių Lietuvos dvasinių centrų išliko ir atgavus Nepriklausomybę. Šiuo laikotarpiu atlaidai įgyja naują aspektą – kiekviena diena skiriama atskiriems Telšių vyskupijos dekanatams ar paskirų profesijų, luomų ir amžiaus tarpsnių žmonėms. Kiekvieną atlaidų dieną susirinkę piligrimai meldžiasi vis kitokia svarbia intencija – už tėvynę, už Bažnyčią, meldžia pašaukimų, blaivybės ir kt.
