Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas
Pasak padavimo, paveikslą iš Krokuvos atvežęs pamaldus riteris Šilingas ir padovanojęs jį misionieriui Albertui, skelbusiam Evangeliją prie Nevėžio krantų. Manoma, kad Krekenavos katalikybės istorija prasidėjo su šiuo paveikslu. Rašytiniuose šaltiniuose teigiama, jog pirmiausia paveikslas buvęs nedidelėje koplytėlėje, o vėliau perkeltas į bažnyčią, kur pradėjęs garsėti stebuklais. Kai XVIII a. jį iš degančios bažnyčios išnešė vienas senukas, paveikslas dar labiau ėmęs garsėti. Stilistiniai paveikslo bruožai liudytų, jog jis sukurtas XVI a.
Paveiksle Dievo Motina pavaizduota laikantis labai senos „Kelrodės“ (graikiškai – Hodegetria) ikonografijos. Viena ranka Švč. Mergelė laiko savo Sūnų, o kita į jį rodo, sakytum kviesdama tikinčius sekti jį – tiesą, kelią ir gyvenimą. Pati Dievo Motina šiame paveiksle žiūri ne į žmones, o į savo Dieviškąjį Sūnų, kuris, kreipdamasis į tikinčiuosius, juos laimina. Ilgametę pagarbą šiam atvaizdui liudija labai turtingi kalstyto sidabro aptaisai: Marijos apsiaustas iškalstytas rožių, lelijų ir kitų gėlių žiedais, Kūdikio palijų puošia nedideli keturlapiai gėlių žiedai.
Gausūs tikinčiųjų dovanoti votai primena Dievo Motinos užtarimu prie šio atvaizdo į ją besikreipusiųjų gautas malones. 1980 m. stebuklingas Marijos paveikslas buvo papuoštas Panevėžio vyskupijos jaunimo padovanotu didžiuliu gintariniu rožiniu (dabar jis saugomas kartu su kitais votais).
